Vištyčio regioninio parko vertybės

Parsisiųsti GPX
Trumpai apie maršrutą
21 km
2 h. 12 min.
4
Maršruto danga
70% Asfaltas
30% Žvyrkelis

Neįprastam ir išskirtiniam kraštovaizdžiui saugoti kuriami įvairūs nacionaliniai ir regioniniai parkai. Suvalkijos lygumų kraštui nebūdingas aukščiausias Lietuvoje Suvalkų moreninės aukštumos kalvas, įsikūrusias trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos pasienyje, saugo Vištyčio regioninis parkas. 

Parkas įkurtas 1992 m. siekiant išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Tai viena įdomiausių ir vaizdingiausių Sūduvos vietų. Parko plotas – 10,1 tūkst. ha. Jame daug gamtiniu požiūriu vertingų kraštovaizdžio kompleksų, augalų, įrašytų į raudonąją knygą, didelė žinduolių, roplių ir varliagyvių įvairovė. 

Išraiškingos kalvos, kloniai, apaugę brandžiais miškais bei vertingomis pievomis, pritaškyti mažų mėlynuojančių ežerų lopinėlių ir gražuolio Vištyčio ežero, pribarstyti daugybės akmenų ir atridento didžiulio Vištyčio akmens, šį kraštą paverčia paslaptingu ir nepakartojamu.

Biologiniu požiūriu didžiausia regioninio parko vertybė yra brandūs plačialapių medžių miškai, ypač ąžuolynai su skroblais ir liepomis. Vilkaviškio rajono miškingumas pats mažiausias Lietuvoje ir nesiekia 8 %. Vištyčio regioniniame parke miškai užima apie 50 % teritorijos. Įsteigus Vištyčio regioninį parką pačiuose vertingiausiuose miškuose buvo įsteigti Grybingirio ir Drausgirio gamtiniai rezervatai ir Vištytgirio bei Tadarinės botaniniai-zoologiniai draustiniai.

Didžiausius miškų plotus regioniniame parke užima eglynai, kurie susitelkę Vištytgirio miškų masyve. Šilelio miške didžiausius plotus užima brandūs pušų ir eglių medynai. Pačiame Lenkijos pasienyje esančiame Grybingirio miške didelius plotus užima skroblynai. Pastarieji unikalūs tuo, kad žmogaus ūkinė veikla čia nevykdoma jau 70 metų. 

Vištyčio regioniniame parke auga 36 rūšių augalai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Pačios rečiausios regioniniame parke augančios rūšys, kurioms gresia išnykimas yra europinis miežvienis (Hordelymus europaeus) ir gebenė lipikė (Hedera helix). Drėgnose parko augavietėse gana gausios lietuviškosios orchidėjos – vyriškosios gegužraibės, dėmėtosios gegūnės, baltijinės gegūnės.

Vištyčio regioniniame parke galima sutikti daugelį Lietuvoje gyvenančių žinduolių rūšių. Iš kanopinių žvėrių gausiausios yra stirnos, šernai ir taurieji elniai, o briedžių yra gerokai mažiau. Iš plėšriųjų žinduolių gyvena vilkai, lankosi lūšys, o 2017 m. rugpjūčio mėnesį regioninį parką aplankė net rudasis lokys.

Nederlingi, dauboti, akmenuoti Vištyčio apylinkių laukai nedžiugino dideliais derliais, tačiau vargingas dienas dirbant tokią žemę, praskaidrindavo legendos apie mistiškus objektus. Vienas iš tokių Vištyčio akmuo.

Akmens aukštis – 4 metrai, plotis – 5 metrai, ilgis – 7 metrai. Vištyčio akmuo išsiskiria savo neįprasta forma: viršuje riedulys turi apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio lovio pavidalo įdubimą, kuris paprastai vadinamas „pėda“ ir kuriame užsilaiko kritulių vanduo. Riedulio paviršiuje yra matomi keli įtrūkimai, keliose vietose jis nuskaldytas. Apatinė akmens dalis buvo atkasta tvarkant greta tiestą plentą. Pasakojama, kad šis stambus riedulys kadaise buvo laikomas šventu, stebuklingu, todėl senovėje prie jo žmonės melsdavosi, jis buvęs aukuru, ant kurio degusi amžinoji ugnis ir būdavo aukojamos aukos dievams.

Buvo pasakojama, kad ant šio akmens sėdėjęs velnias ir verkęs. Susirenkantis akmens įdubimuose vanduo – tai „velnio ašaros“. Jos gydančios įvairias ligas, ypač akių. Kiti akmenyje įžiūri įmintą basos kojos pėdą. Teigiama, kad šio akmens negalima skaldyti: akmenskaldžiai bandę tai daryti, bet jiems nepavykę – akmuo neskilęs, tad taip ir likęs prikalinėtas metalinių kuolų.

Viena atokiame Totorkiemio kaime gyvenusi senolė pasakojo, kad velnias užpykęs ant Vištyčio ir norėjęs sugriauti bažnyčią. Vėlai naktį nešęs didelį akmenį bažnyčiai sugriauti, bet dvyliktą valandą sugiedojęs gaidys ir jam tekę numesti akmenį nenunešus jo iki bažnyčios. Kadangi šiose apylinkėse buvo daug akmenų, tai nelabasis, norėdamas paženklinti akmenį, įmynęs jame pėdą. Toji vieta ir šiandien matyti. Dar kiti pasakojo, kad velnias nešęs didžiulį akmenį perrišęs virve, kurios žymės ligi dabar išlikusios.

Kad akmenų šiame krašte apstu – akivaizdu. Tačiau juos nugludinti ir padaryti jaukesnius žmogui – padeda vanduo. Aukštumose gausu įvairių pelkaičių ir nedidelių ežeriukų, tačiau Vištyčio regioniniame parke yra ir senesnis už Baltijos jūrą – Vištyčio ežeras.

Vištyčio ežeras – ne tik didžiausias ir giliausias Suvalkijos krašto ežeras, bet ir pats švariausias. Maitinamas keliolikos didesnių ir mažesnių upelių bei daugybės šaltinių vandens, ežeras yra milžiniškas švaraus ir gėlo vandens rezervuaras. Jis skiriamas prie vadinamųjų patvenktinio tipo ežerų, kurie aplinkui apsupti kalvotų moreninių plotų, dugno paviršius nelygus. Vakarinėje ežero pusėje yra nemažai įlankų ir pusiasalių. Ežero ilgis 8,5 km, o plotis plačiausioje vietoje siekia 4 km. Ežeras užima 1 786 ha plotą. 

Apie ežero atsiradimą yra išlikę keletas padavimų. Pagal vieną jų ežeras atėjęs nuo „Mėlynųjų marių“. Vieni padavimai sako, kad jis iš debesų nusileidęs, kiti – kad iš žemės išplaukęs. Kaip ten iš tikrųjų buvo niekas nežinąs, tačiau oras visą naktį ūžęs ir cypsėjęs. Rytą atsikėlę žmonės pamatę, kad plačiausios lankos apsemtos vandens. Kai vanduo vis dar nerimęs ir cypsėjęs, maža mergaitė tarusi: „Bet čia vanduo cypsi lyg vištytis!“ Taip ji netikėtai atspėjusi jo vardą, ir vanduo tuojau nustojęs cypsėti, tačiau mergaitė apakusi.

Greta ežero įsikūręs Vištyčio miestelis, kuriam jau 1570 metais buvo suteikta Magdeburginė savivaldos teisė. Pasienio miestelis tapo daugiataučiu, o patogi geografinė padėtis sudarė palankias sąlygas vystytis prekybai. Apie 1912 metus čia veikė ketveri maldos namai – sinagoga, cerkvė, evangelikų liuteronų ir katalikų bažnyčios.

Deja, neramūs laikai paliko ir savo žymę. Dabar istoriją apie čia klestėjusius verslus liudija tik pačiame miestelyje esanti aliejinė, kuri rūpestingų savininkų dėka turi išlikusią technologinę įrangą ir ant Ilgojo kalno pastatytas (dabar jau restauruotas) medinis vėjo malūnas.

Nepaisant daugelio praradimų ir gaisrų Vištytyje yra išlikusių urbanistikos architektūros vertybių, o gamta – tiesiog užburia ramybe.

Maršrutas ir nuotraukos parengti įgyvendinant projektą „Vilkaviškio TVIC turizmo inovacijos“ finansuojamą Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros.

 

Atsiliepimai

Komentuoti

Išmanioji programėlė / Audio gidas

Tai - interaktyvi, naujoviška, šiuolaikinių technologijų sprendimais pagrįsta mokymosi ir kultūros pažinimo priemonė skirta Lietuvos ir užsienio lankytojams pažinti mūsų krašte esančius reikšmingus ir unikalius kultūros paveldo objektus bei žymius žmones