Paprūsės temos aktualumo pagrindimas
2025 metais sueina Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo 500 metų sukaktis. Po Žalgirio ir vėlesnių mūšių Vokiečių ordinas ekonomiškai nusilpo ir 1525 metais transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Jos paskutinis didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su dauguma ordino brolių perėjo į liuteronybę. Jis 1525 m. balandžio 10 d. Krokuvoje davė vasalo priesaiką savo motinos broliui – Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Nuo šio laiko prasidėjo intensyvūs įvairiapusiai ryšiai tarp Prūsijos kunigaikštystės ir LDK. Todėl visiškai pagrįstai galima teigti, kad Lietuvos Paprūsė pradėjo formuotis kartu su Prūsijos kunigaikštyste, t.y. nuo 1525 metų.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje teigiama, kad Paprūsė pradėjo formuoti po Melno taikos sutarties pasirašymo 1422 m. Bet toks tvirtinimas nėra teisingas, nes po Melno taikos sutarties dar šimtą metų beveik nebuvo prekybinių ryšių su Vokiečių ordinu Per šį laikotarpį visa Sūduva apžėlė giriomis ir pasienis buvo virtęs dykra – negyvenama arba labai retai gyvenama teritorija, kurioje vėliau – išnykus karo grėsmėms – vėl apsigyveno žmonės ir tapo Paprūse.
Paprūsė – tai pasienyje aplink Prūsijos kunigaikštystę susiformavę regionai, kuriuose ženkliai tankiau nei pačioje LDK ir Lenkijoje ar Žemaitijoje apsigyveno ir taikiai sugyveno skirtingos kalbinės (lietuvių, lenkų, vokiečių, Sūduvos genčių palikuonių, totorių - rusėnų ir žydų) ir religinės (katalikų, liuteronų, evangelikų ir kt.) bendruomenės. Išskirtini trys Paprūsės regionai: Sūduvos Paprūsė, Žemaitijos Paprūsė ir Mažoji Lietuva, kurios dalis po Klaipėdos sukilimo 1923 sausio mėn. tapo Mažosios Lietuvos Paprūse.
Iš Prūsijos kunigaikštystės, vėliau iš suvienytos Vokietijos, į Lietuvą ir Lenkiją sklido technologinės, ekonominės ir kultūros inovacijos. Jos pirmiausiai pasklisdavo tarp Paprūsės regionų bendruomenių. Todėl žymiai intensyviau čia kūrėsi amatų centrai, vyko naudingiausių ūkinės ir ekonominės veiklos modelių bei sociokultūrinių papročių recepcija nei toliau esančiuose regionuose. Klasikinis pavyzdys yra Valakų reforma, kurią nusižiūrėjusi nuo Prūsijos ir Palenkės karalienė Bona pradėjo Sūduvos Paprūsėje (dabar Šakių ir Vilkaviškio raj.). Valakų reforma nulėmė Užnemunės visuomenės struktūros permainas. Ją sudarė laisvieji karaliaus valdiniai – bajorai, šlėktos (bajorai be žemės, bet turintys titulą), miestelėnai, laisvieji ūkininkai, ir nelaisvieji žmonės – baudžiauninkai, kurių Paprūsėje buvo nedaug. Bonos sūnus karalius Žygimantas Augustas motinos patirtį pritaikė visoje Lietuvoje. Laisvųjų žmonių aktyvi veikla nulėmė, kad Paprūsės etnoso – savito sociokultūrinio, ekonominio, politinio ir psichologinio mentaliteto susiformavimą ir jo plitimą Užnemunėje.
Iki šiol yra paskelbta šiek tiek mokslinės bei mėgėjiškos literatūros apie atskiras Paprūsės gyvenvietes ir jų raidos istorijas. Bet nėra jokio – nei mokslinio, nei populiarios literatūros veikalo apie visą Paprūsę, nėra susistemintos medžiagos apie Paprūsės ūkinį, religinį, sveikatos apsaugos, švietimo ir etnokultūrinį gyvenimą bei jo raidą. Paprūsėje buvo išvystyta žemės ūkio veikla: įsisavinti žemės ūkio veiklos - žemės įdirbimo, naudmenų auginimo, priežiūros ir derliaus nuėmimo, apdirbimo bei produktų gamybos – modeliai, technika ir technologijos. Viliuosi, kad apie tai išmanančių specialistų gal dar galima surasti Žemės ūkio akademijoje ar bent istorinės literatūros. Taip pat buvo vystoma miškų, pieno pramonė, statomi miesteliai ir tiesiami vieškeliai.
Kitais metais suorganizuoti mokslinę konferenciją, skirtą Prūsijos ir Paprūsės bendradarbiavimo 500 metų sukakčiai paminėti. Dabar nuspręsta konferenciją organizuoti iš dviejų dalių:
1) Vilkaviškio rajone 2025 09 18-19 dienomis;
2) Pagėgiuose – 2025 10 16-17 dienomis;
Vilkaviškio ir Pagėgių savivaldybės šiam siūlymui pritaria.
Planuojamos konferencijos tematiką atspindi dviejų tomų monografijos turinys. Pirma konferencijos dalis būtų skirta atskleisti bendruosius visos Paprūsės sociokultūrinės raidos bruožus. Tai būtų visiškai mokslinė konferencija, nes pranešimus skaitytų mokslininkai. Antroji konferencijos dalis būtų labiau mokslinė-praktinė, nes pranešimus skaitytų Paprūsės regionuose gyvenantys tyrėjai ir kultūrininkai. Jie turėtų atskleisti savo atstovaujamo Paprūsės regiono sociokultūrinę specifiką, glaustai aptardami visas pirmo tomo temas.
Organizacinį darbą pradėjome pavasario pabaigoje ir jau įvyko keletas posėdžių Vilkaviškyje bei Pagėgių savivaldybėje. Siekimas inicijuoti Paprūsės regionų savivaldybių bendradarbiavimą
nelengvai skinasi kelią. Prie iniciatyvos jungiasi Šakių rajono ir Pagėgių savivaldybės, Jurbarko krašto muziejus ir Smalininkų Mažosios Lietuvos Kultūros centras, Šilutės Hugo Šojaus muziejus bei Tauragės krašto muziejus “SANTAKA“. Kiekvieno partnerio veiklas rasime skyrelyje
Informaciniai partneriai –Vilkaviškio rajono laikraštis „Santaka“, Šakių rajono laikraštis „Draugas“.
Tikėtina, kad į Prūsijos ir Paprūsės bendradarbiavimo 500 metų sukakties paminėjimą įsitrauks ir daugiau savivaldybių bei organizacijų.
Prof. dr. Vytautas Šlapkauskas
2025 m. balandžio 10 d. sukanka 500 metų nuo Prūsijos kunigaikščio Albrechto (1490 – 1568) priesaikos Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (1467 – 1548), kuomet Prūsija tapo pirmąja reformuota šalimi.
Tegul šis jubiliejus įkvepia prisiminti ir gerbti mūsų istoriją!
- Minėdami jubiliejų, galime prisiminti istoriko Algirdo Matulevičiaus pranešimą skirtą Martyno Mažvydo 500-osioms gimimo metinėms: https://www.aidas.lt/.../24454-10-19-reformacija-prusijos...
- Kviečiame aktyviai dalyvauti šiai sukakčiai skirtuose renginiuose! https://www.vilkaviskisinfo.lt/renginiai-1/
2025 m. paskelbti Paprūsės metais: https://vilkaviskis.lt/papruses_metai/
Prūsijos kultūros įtaka sklido iki Šilalės ir dar toliau: https://taurageszinios.lt/naujiena/prusijos-kulturos-itaka-sklido-iki-silales-ir-dar-toliau-21289
Apie konferenciją Šakiuose: https://drg.lt/kultura/26690-apie-papruse-is-esmes-koki-pavelda-ji-mums-paliko
Dėl Lietuvos Paprūsės 500 metų sukakties paminėjimo konferencijos organizavimo
Prieš 500 metų Vokiečių ordinas transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Jos paskutinis didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su ordino broliais perėjo į liuteronybę. Jis 1525 m. balandžio 10 d. Krokuvoje davė vasalo priesaiką savo motinos broliui – Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Nuo šio laiko prasidėjo intensyvūs įvairiapusiai ryšiai tarp Prūsijos kunigaikštystės ir LDK.
Formaliai žiūrint, po Melno taikos sutarties pasirašymo 1422 rugsėjo 27 d. turėjo plėstis Lietuvos Sūduvos apgyvendinimas. Deja, pokyčių neįvyko dar šimtą metų ir Sūduvoje gyveno labai mažai žmonių. Situacija radikaliai pasikeitė po 1527 metų, kai LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis perdavė savo žmonai Bonai Sforcai organizuoti pasienio apsaugą, kurti naujas gyvenvietes ir vieškelių infrastuktūrą. Per santykinai trumpą laikotarpį – iki 1556 m. karalienė Bona sureguliavo pasienio gyventojų santykius abipus sienos, organizavo dviejų vieškelių – Jurbarkas (Sudargas)–Vištytis ir Virbalis–Kaunas – nutiesimą, įkalbėjo Prūsijos kunigaikštį Albrechtą nutiesti vieškelį iš Karaliaučiaus iki pasienio su Virbaliu, pastatė naują miestą – Naujoji Volia (Virbalis), įvykdė Valakų reformą prie abiejų vieškelių, todėl visiškai pagrįstai galima teigti, kad Lietuvos Paprūsė pradėjo formuotis kartu su Prūsijos kunigaikštyste, t. y. nuo 1525 metų.
Paprūsė – tai pasienyje aplink Prūsijos kunigaikštystę susiformavęs regionas, kuriame ženkliai tankiau nei pačioje LDK ir Lenkijoje ar Žemaitijoje apsigyveno ir taikiai sugyveno skirtingos kalbinės (lietuvių, lenkų, vokiečių, Sūduvos genčių palikuonių, totorių, rusėnų ir žydų) ir religinės (katalikų, liuteronų, evangelikų ir kt.) bendruomenės. Iš Prūsijos kunigaikštystės į LDK ir Lenkiją sklido technologinės, ekonominės ir kultūros inovacijos, kurios pirmiausiai pasklisdavo tarp Paprūsės bendruomenių, todėl čia žymiai intensyviau kūrėsi amatų centrai, vyko naudingiausių ūkinės ir ekonominės veiklos modelių bei sociokultūrinių papročių recepcija nei toliau esančiuose Lietuvos regionuose. Klasikinis pavyzdys yra Valakų reforma, kurią nusižiūrėjusi nuo Prūsijos ir Palenkės karalienė Bona pradėjo Lietuvos Sūduvos Paprūsėje (dabar Šakių ir Vilkaviškio r.). Valakų reforma nulėmė Užnemunės visuomenės struktūros permainas. Ją sudarė laisvieji karaliaus valdiniai – bajorai, šlėktos (bajorai be žemės, bet turintys titulą), miestelėnai, laisvieji ūkininkai, ir nelaisvieji žmonės – baudžiauninkai, kurių Paprūsėje buvo nedaug. Bonos sūnus karalius Žygimantas Augustas motinos patirtį pritaikė visoje Lietuvoje. Laisvųjų žmonių aktyvi veikla nulėmė, kad Paprūsės etnoso – savito sociokultūrinio, ekonominio, politinio ir psichologinio mentaliteto susiformavimą ir jo plitimą Užnemunėje.
Iki šiol yra paskelbta literatūros apie atskiras Paprūsės gyvenvietes ir jų raidos istorijas, bet nėra surinktos ir susistemintos medžiagos apie Paprūsės ūkinį, religinį, sveikatos apsaugos, švietimo ir etnokultūrinį gyvenimą bei jo raidą. Paprūsėje buvo išvystyta žemės ūkio veikla: įsisavinti žemės ūkio veiklos – žemės įdirbimo, naudmenų auginimo, priežiūros ir derliaus nuėmimo, apdirbimo bei produktų gamybos – modeliai, technika ir technologijos. Taip pat buvo vystoma miškų, pieno pramonė, statomi miesteliai ir tiesiami vieškeliai.
Sūduvos ir Žemaitijos Paprūsės raida iki 1940 metų sovietinės okupacijos buvo įvairiais ryšiais susijusi su Prūsijos karalyste ir vieninga Vokietija, bet jos gyventojai niekada nekėlė jokių separatizmo apraiškų. Priešingai, Paprūsės gyventojai puoselėjo Lietuvos valstybingumą: carinės Rusijos imperijos okupaciniu laikotarpiu veikė stiprios knygnešių grupės, kurios buvo susijungusios į slaptą Knygnešių draugiją; aktyviai dalyvavo sukilimuose prieš Rusijos imperijos priespaudą. Iš Paprūsės (Kybartų geležinkelio stoties) 1941 m. birželio 9 ir kitomis dienomis pajudėjo pirmieji tremtinių vagonai į Sibirą. Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis Paprūsėje prasidėjo Lietuvos žydų Holokausto tragedija. Po 1945 m. vyko aršus Paprūsės partizanų pasipriešinimas sovietiniams okupantams.
Šie ir kiti istoriniai faktai liudija, kad būtina ne tik puoselėti buvusių politinių, ekonominių ir sociokultūrinių ryšių su Prūsija atmintį, bet ir skatinti jų tyrinėjimus bei interpretacijas šiuolaikinės geopolitinės krizės laikotarpiu, todėl Vilkaviškio ir Šakių rajonų savivaldybių Tarybos 2025 metus paskelbė Paprūsės–Lietuvos Sūduvos ir Žemaitijos pasienio su Prūsija metais. Šiais metais vykstantys renginiai yra skirti Paprūsės 500 metų sukakties paminėjimui. Šiai sukakčiai paminėti organizuojama mokslinė konferencija ir rengiama monografija.
Mokslinė konferencija „Paprūsės atmintis: vietos bendruomenių susiformavimas ir jų sąveika“ yra skirta Prūsijos kunigaikštystės ir Paprūsės 500 metų sukakties paminėjimui. Konferencija įvyks rugsėjo 18–19 d. Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje (adresas: Dvaro g. 6, Paežerių k., Šeimenos sen., LT-70372 Vilkaviškio rajonas, Lietuvos Respublika).
Mokslinė konferencija siekia šių tikslų:
1) atskleisti Paprūsės atsiradimo ir raidos istorines, geografines ir politines aplinkybes;
2) atskleisti Lietuvos Paprūsės ir jos bendruomenių susiformavimą bei raidą;
3) inicijuoti Sūduvos Paprūsės ir jos bendruomenių raidos Lietuvoje tyrinėjimus.
Konferenciją organizuoja Vilkaviškio rajono VšĮ Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras ir Mykolo Romerio universiteto Viešojo Saugumo Akademija.
Mokslinių pranešimų tematika:
- Paprūsės atsiradimo ir raidos istorinės, geografinės ir politinės aplinkybės;
- Prūsijos arba Mažosios Lietuvos susiformavimo istorinės aplinkybės ir sociokultūrinis vaidmuo;
- Žemaitijos ir Sūduvos Paprūsės bendruomenių susiformavimas ir raida;
- Lietuvos vakarinės sienos apsaugos raida.
Iki mokslinio straipsnio (1–2 a. l.) išplėtotus konferencijos pranešimus numatoma publikuoti 2025 metų pabaigoje lietuvių kalba parengtoje monografijoje.