Legendos ir pasakojimai visais laikais skatino žmones keliauti. Vieni norėjo savo akimis išvysti tai kas sklando apie tolimas šalis, kiti siekė paneigti visus tuos girdėtus mitus. Kaip bebūtų, pasakojimai apie dvarus ir jų negandas išlikę ir iki mūsų dienų.
Paežerių dvaras (Dvaro g. 6, Paežerių km., Šeimenos sen.) – ne tik vilkaviškiečių pasididžiavimas, kultūros ir istorijos nešėjas, bet ir skaudžių likimo vingių vieta. Kaip pasakojama dvaro legendoje, šeimininkas suviliojo tarnaitę, kurios jaunystės žavesys, mergaitiškas drovumas ir pavergė dvaro poną. Nuo meilės apakusi tarnaitė negalvojo apie pasekmes ir netrukus pradėjo lauktis nuo jo vaikelio. Žinoma, dvaro ponas norėjo ją paslėpti nuo žmonių akių ir išvežė į savo giminaičio dvarą, kur jiems gimė duktė. Po kiek laiko jaunoji mama atnešė vaikelį prie dvaro durų ir paliko. Pati puolė į ežero bangas ir niekas jos daugiau nebematė. Nors ponas ir slėpė ją nuo visų, tačiau labai gedėjo ir atminimui pastatė medinę jos skulptūrą tvenkinio saloje. Po II-ojo pasaulinio karo šios statulos nebeliko, tačiau sakoma, kad baltas skenduolės šešėlis ir šiandien kartais klaidžioja dvaro sodyboje.
Šios legendos personažai atgimė ąžuolinėmis skulptūromis, kurios pagamintos iš čia pat augusio 500 metų skaičiuojančio ąžuolo šakos, negailestingai vėtros nulaužtos. Gal pagaliau merginos vaiduoklis vėl ras savo vietą ir daugiau tarp medžių nesivaidens.
Kita legenda susijusi su Paražnių dvaru, kurio jau net griuvėsių nėra. Šis dvaras buvo keliaujant iš Kybartų į Kudirkos Naumiestį, pravažiavus Vilkupius, kirtus Širvintos upę, į dešinę vedančiu kaimo keleliu. Prie kelelio kairėje pusėje yra senas apdaužytas obeliskas su data – 1887 m. Pasakojama, kad Paražnių dvarininkas dar gyvas būdamas dvaro laukų pakraštyje prie seno miško kalvelėje įsirengė kapavietę-mauzoliejų. Dvaro savininkas Lengvinas buvęs itin šykštus žmogus, nors turtų ir suskaičiuoti negalėjęs. Tie turtai ne šiaip sau atsiradę, o su velnio pagalba. Kur atsiranda draugystė su velniu, ten ir kiti nedori darbai kelią žymi.
Kai Lengvinas mirė, visos apylinkės žmonės, lydėdami poną į paskutinę kelionę, linkėjo amžinos ramybės, tačiau prasidėjo tokie dalykai, apie kuriuos kaimiečiai nė baisiausiuose savo sapnuose nebuvo sapnavę. Nakties metu, nerami pono vėlė keldavosi iš kapo ir karieta, kinkyta pragaro arkliais, baisiniu greičiu lėkdavo per kaimus, užsukdama vos ne į kiekvieną kiemą, eidavo į kaimiečių tvartus ar ganyklas. Ten jis ieškodavo šyvų žirgų. Išsivedęs juos į pievas jodinėdavo iki saulės patekėjimo. Rytais išsigandę kaimiečiai rasdavę šlapius nuvarytus arklius.
Žmonėms iš siaubo jau nebuvo kas daryti, kol vienas žilagalvis senolis pasiūlė išeitį: atkasti kapą ir nukirsti ponui galvą. Taip žmonės ir padarė: atkasė kapą, nukirto lavono galvą ir padėjo prie peties, tikėdamiesi pagaliau sulaukti ramybės. Deja. Buvo dar blogiau: ponas vis tiek kildavo iš kapo, užsidėdavo galvą ant pečių ir vėl jodinėdavo kaimiečių arkliais. Žmonės tuomet nusprendė dar kartą atkasti kapą ir nukirstą galvą padėjo tarp kojų – kad miręs ponas jos nepasiektų, o kapavietę užvertė akmenimis ir kampuose pastatė keturis kryžius. Vaiduoklio pasijodinėjimai baigėsi. Žmonės pasakojo, kad nuo to laiko tik vienintelę – Joninių naktį – kartais laukuose matydavę sušmėžuojant raitelį be galvos. Sakoma, kad trumpiausią metų naktį dar ir dabar šiose apylinkėse jis šmėsteli, bet jau nesišlaisto po ganyklas, ieškodamas baltų arklių.
Vaiduoklišku dvaru pramintas ir Šūklių dvaras (Gustaičių k. 2, Kybartų sen.). Šūklių vardas paminėtas 1595 m., rugpjūčio 12d., Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Zigmanto Vazos privilegijoje, suteiktoje Jonui Vyšniauskui ir jo žmonai Galinai Bankovskai. Pasakojama, kad rūmai pastatyti ant buvusios kryžiuočių pilies pamatų. Maždaug 1893 m. dvarininkei Helenai Liubomirskai-Gavronskienei caro valdžia dvare leido steigti vaikų prieglaudą, kuri virto slapta daraktoriška mokykla. Kalbama, kad dar ir dabar apleistuose Šūklių dvaro rūmuose klaidžioja vėlės: varstosi durys, langai, girdisi žingsniai ir vaikų balsai.
Vieni legendomis tiki, kiti ne, bet jei nuspręsite keliauti po Vilkaviškio rajono dvarus neabejotinai juose pasijusite esantys ne vieni.
Maršrutas ir nuotraukos parengti įgyvendinant projektą „Vilkaviškio TVIC turizmo inovacijos“ finansuojamą Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros.
Atsiliepimai