Iš Vilkaviškio žydų gyvenimo

Parsisiųsti GPX
Trumpai apie maršrutą
3.9 km
50 min.
Maršruto danga
100% Asfaltas

Labai sena ir didelė buvo Vilkaviškio žydų bendruomenė. Istorikas A. Janulaitis XIX-XX a. pradžios Vilkaviškį vadina vienu žydiškiausių miestų visoje Užnemunėje. 1914 metais žydai sudarė net 65 proc. miesto gyventojų (iš maždaug 8 000 gyventojų). Visa tai aiškinama, kad lietuvių, daugiausiai valstiečių, kėlimąsi į miestus ribojo carinės valdžios nustatyta tvarka, o štai žydai nuo XVIII a. pabaigos galėjo laisvai migruoti. Būtent laisvė ir skatino didelį žydų bendruomenės augimą, o tai prisidėjo prie to, kad visa prekyba buvo išskirtinai žydų rankose. 

XIX a. – XX a. miesto aikštės šone šliejosi prekybos sandėliai, krautuvėlės, pastovios vietos prekybai, kurios priklausė žydams, o  atvirame aikštės plote vyko turgūs, prekymečiai. Prie pagrindinio įvažiavimo į aikštę kelio – gatvės buvo pastatyta užeiga (smuklė). 

Garsiausiai gandas sklinda apie Vilkaviškyje stovėjusią vieną gražiausių medinių sinagogų (teritorijoje aplink J. Basanavičiaus a. 11 esantį pastatą) Lietuvoje. Ji buvo įkurta XVI amžiuje ir veikė beveik 400 metų. Pastato aukštis siekė 11 metrų, buvo 3 aukštų. Kaip ir priklauso, buvo orientuota į Jeruzalę. Sakoma, kad joje buvo saugoma didžiulė ąžuolinė skrynia, viduramžiais atvežta iš Ispanijos. Toje skrynioje buvo laikoma 11 metrų ilgio Tora. Sinagoga sudegė 1941 metais, pirmosiomis karo dienomis. Religiniams poreikiams patenkinti buvo ir daugiau pastatų – Mažesnioji sinagoga, „Beit Midrash“ (Torai studijuoti), „Vaad-Ha‘Kehilla“ (bendruomenės administracijai ir rabino įstaigai). Prisiminimuose taip pat pasakojama ir apie žydų paprotį nuodėmėms išpirkti. Iš sinagogos žydai eidavo ant Raudų tilto (dabar tai Eucharistinio kongreso tiltas) ir pasilenkę per turėklus glostydavo barzdas taip, tarsi nuo jų numestų savo nuodėmes. 

1909 m. pradėjo statyti žydų senelių globos namus, kur šiandien yra įsikūręs Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centras (P. Jašinsko g. 2) . Greta buvo ir pirtis – ritualinių maudynių vieta. Pastaroji buvo naudojama reguliariai ir gana dažnai ne tik religingų žydų, bet ir nesant maudymosi galimybės namuose, tarnavo kaip vieta formuoti higienos įpročiams.

Buvo ir kelios aliejaus spaudyklos, kurių viena rafinuotą aliejų gamino eksportui. Ši spaudykla priklausė broliams Taboriškiams, kurie ją įsteigė dar 1870 m. (dabartinėje Vytauto gatvėje, maždaug ties 77 namu).

Pirmoji spaustuvė taip pat buvo įsteigta žydų bendruomenės rabino Iljos Šereševskio iniciatyva 1898 m. Ši spaustuvė veikė tik iki 1914 m. pabaigos. 

1927 m. pradėjo veikti viena didžiausių įmonių mieste – papirosų ir tabako fabrikas „Bravol“, kurio savininkai buvo Sobolevičius ir Braudė (fabrikas galimai buvo šiuo metu esančiame sklype Vilniaus g. 41). Sabolevičius kartu su Soblenu turėjo šerių bei ašutų perdirbimo fabriką, kuris garsėjo visoje Lietuvoje, o jame dirbo apie 1000 darbuotojų (fabrikas galimai buvo šiuo metu esančiame sklype Vilniaus g. 11).

1931 m. Gedimino gatvėje, verslininkų Pūstapedskių kieme, buvo įsteigta autobusų stotis (dabar tai šalia katedros esanti mašinų stovėjimo aikštelė). Vilkaviškio miesto valdyba ir E. M. Pūstapedskio įpėdiniai Eliašas, Mordchelis ir Moisiejus pasirašė sutartį dėl autobusų stoties steigimo. Miesto valdyba įsipareigojo išleisti privalomą įsakymą, kad visi keleiviniai autobusai bei automobiliai, naudojami verslo tikslais, privalo apsistoti tik stotyje. Pūstapedskiai įsipareigojo apšviesti, aptverti ir išgrįsti 1 500 m2 ploto stoties kiemą ir palaikyti jame tvarką. Taip pat jie privalėjo stoties kieme įrengti automatinį siurblį autobusams plauti ir prietaisą „orui į šinas pripūsti“. Stočiai turėjo būti skirti du erdvūs kambariai, joje Pūstapedskiai turėjo įvesti telefono liniją, kad už valstybės nustatytą mokestį prireikus visi galėtų naudotis. Sutartis buvo sudaryta trejiems metams, o už jos įvykdymą Pūstapedskiai atsakė 3000 Lt dydžio užstatu. Čia pat buvo viešbutis ir baras taip pat priklausęs Pūstapedskiams.

Dabartiniame Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos pastate buvo žydų amatų (aukštoji) mokykla 1919 – 1940 metais (S. Nėries g. 1).

Per pirmąsias okupacijos dienas žydai dar gyveno savo namuose, savo butuose. Vėliau buvo suvaryti į getą, kuriuo tapo kunigų seminarijos teritorija (dabartinis siuvimo fabrikas, Vytauto g. 4).

Beveik visa žydų bendruomenė šiame mieste buvo išžudyta 1941 metų liepos – rugsėjo mėnesiais. Dabar šiuos skaudžius įvykius galima tylos minute pagerbti Vilkaviškio žydų Holokausto kapinėse Vienybės gatvėje.

Maršrutas ir nuotraukos parengti įgyvendinant projektą „Vilkaviškio TVIC turizmo inovacijos“ finansuojamą Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros.

Atsiliepimai

Komentuoti