Vilkaviškio geležinkelio stotis: istorija, paveldas ir atmintis

Maždaug už 3 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Vilkaviškio miesto, Didžiųjų Šelvių kaime, stūkso Vilkaviškio geležinkelio stotis – svarbus ne tik transporto, bet ir istorinės atminties taškas. Čia vis dar stoja keleiviniai traukiniai, kursuojantys tarp Kauno ir Kybartų.

Stoties pastatai yra pripažinti kultūros paveldo objektais – kompleksui suteiktas unikalus numeris 25115. Į jį įeina pati stotis (25116), geležinkelininkų gyvenamasis namas (25117), senasis sandėlis (25118) bei tualetas (25119). Greta pastatų, 1992 m. vasario 16 d., pastatytas koplytstulpis tremtiniams atminti – jo autorius tautodailininkas Juozas Šalčiūnas. O ant stoties fasado 2014 m. birželio 9 d. įrengta ir pašventinta atminimo lenta, skirta paminėti Lietuvos gyventojų trėmimus 1941–1953 m. (skulptorius Jonas Jagėla).

Stoties istorija siekia XIX a. – ji buvo įkurta apie 1862 m., kai tiesta Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija. Tuo metu stotis buvo priskirta IV klasei. Per Pirmąjį pasaulinį karą pastatas stipriai nukentėjo – liko tik mūrinės sienos. Tuo metu veikė ir keli siaurojo geležinkelio maršrutai: vienas iš jų jungė Vilkaviškį su Marijampole, kitas vedė link Naumiesčio, tačiau pastarasis buvo išardytas 1927 metais.

1925 m. pagal architekto Edmundo Fryko projektą pradėta naujo stoties pastato statyba. Šis statinys išsiskiria eklektišku stiliumi: fasade dominuoja barokinio silueto frontonas, dekoruotas romaniškomis arkutėmis ir tautiniais simboliais – Vyčiu bei Gediminaičių stulpų motyvu. Interjeras praturtintas art deco stiliaus detalėmis, o išorėje atsispindi modernizuoto istorizmo bruožai. Kaip ir daugelis to meto visuomeninių pastatų, stotis buvo suprojektuota su gyvenamosiomis ir pagalbinėmis patalpomis.

2000 m. stotis įtraukta į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, o 2003–2005 m. atlikti restauravimo darbai atgaivino pastato architektūrinį grožį. Iki šiol ši stotis išlieka ne tik funkcionuojančiu geležinkelio mazgu, bet ir svarbiu istoriniu simboliu, primenančiu skaudžius trėmimų laikotarpius bei vietinių gyventojų likimus.