Senoji svetainės versija

Vilkaviškio kraštas

Vilkaviškio rajono teritorija (1259 km2) yra Lietuvos pietvakarinėje dalyje.

 

Čia gyvena apie 45 tūkst. gyventojų. Vilkaviškio rajonas – tikras kontrastų kraštas. Didžioji rajono dalis – aukštos žemdirbystės kraštas, kuriame vyrauja lygumos, o trečdalis – puikiausiai tinka rekreacijos ir turizmo plėtrai. Mūsų rajone yra 62 ežerai, 14 piliakalnių, o teritorijos pasienyje esantis Dunojaus kalnas, kurio aukštis 285,5 m virš jūros lygio, varžosi su aukščiausiomis Lietuvos vietomis. Mūsų rajono išskirtinumas ir tas, kad mes gyvename šalia dviejų valstybinių sienų – su Rusija ir su Lenkija.

 

Iš viso rajone yra 12 katalikų bažnyčių ir kitų konfesijų maldos namų. Šalia katalikų gyvena pravoslavai, liuteronai evangelikai, naujosios apaštalų bažnyčios išpažintojai, metodistai. Lietuvoje tarpukariu gyveno apie tūkstantį totorių, mečetė buvo Vinkšniupiuose (Vilkaviškio r. Bartnininkų sen.). Ši mečetė sudegė 1944 m. Čia iki šiol yra išlikusios totorių kapinės. Anksčiau buvo gausi žydų bendruomenė. 1623 m. žydų bendruomenė pasistatė sinagogą, o Vilkaviškį vadino žydiškiausiu Užnemunėje miestu. 1914 m. žydai sudarė 65 % visų vilkaviškiečių. Rekreacijai tinkamiausias kraštas – Lenkijos pasienis. Ilgą laiką ši teritorija buvo uždara, joje beveik ne vieną dešimtmetį žmogaus koja nebuvo kelta. Šiuo metu atidaryti keliai į Lenkiją iš Gražiškių seniūnijos: Duoniškiai–Vilkupiai ir Vygreliai–Sūduva, iš Vištyčio seniūnijos –Varteliai–Burniškiai–Vižainiai. Pasienyje būtina aplankyti unikalią maumedžių giraitę, kurioje vieno augančio maumedžio trys vyrai neapkabintų. Turistams patrauklus ir tarp kalvų tyvuliuojantis Vištyčio ežeras. Kartais jis lyginamas su Baikalo ežeru, dėl savo dydžio ir ypač švaraus vandens. Prie Vištyčio ežero įsikūręs Vištyčio regioninis parkas. Čia galima pamatyti įspūdingus 300 metų senumo ąžuolynus, 200 metų sulaukusius pušynus ir eglynus. Šiame parke augančios 33 augalų rūšys ir 14 rūšių paukščių yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Parke patogu keliauti dviračiais ar pėsčiomis. Pėstiesiems siūlomi du Šilelio pažintiniai takai (mažasis ir didysis). Čia būnant verta užlipti į Vištyčio bažnyčios bokštą, aplankyti 1928 m. statytą aliejinę su technologine įranga, Vištyčio vėjo malūną. Parko pakraštyje dunkso trečias pagal dydį Lietuvoje Didysis pėduotasis Vištyčio akmuo. Unikalios gamtos vertybės saugomos Virbalgirio botanikos ir zoologijos draustinyje. Baidarininkai pamėgo plaukimą Šešupe. Plaukiant kraštovaizdis nuolat keičiasi, nejaučiama monotonijos. Išlipimui yra įrengtos pontoninės prieplaukos, pastatyti informaciniai stendai. Paežerių dvaro sodyba – unikaliausias Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Jono Basanavičiaus gimtinė ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas kviečia aplankyti ekspozicijas, dalyvauti edukacinėse programose, atvykti į tradicinius renginius. Vilkaviškio (Napoleono) dvaras, kurį išgarsino istorinė aplinkybė, kad jo rūmuose 1812 m. birželio mėnesį, prieš pradėdamas karą su Rusija, buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Istorijos šaltiniai teigia, kad dvaro teritorijoje palaidoti du prancūzų generolai, o apylinkėse – šimtai prancūzų karių.

Totoriai Vilkaviškio krašte

Didelė totorių grupė (apie 3000 žmonių) į Lietuvą buvo perkelta dar 1232 metais. Tortorių vadas Temir-Tuhan-bej už pagalbą lietuviams gavo Vinkšnupių dvarą, esantį dabartiniame Vinkšnupių kaime, Bartninkų seniūnijoje.

Šalia dvaro yra didžiausios Lietuvoje totorių kapinės – Vinkšnupių totorių kapinės.

XVIII a. pirmoje pusėje prie dvaro atsirado kaimas, o XIX a. dvaro savininkas pastatė kapinėse medinę mečetę. Dabar mečetės nebėra – ji sudegė 1944 metais, tačiau likusios senovinės kapinės su keliais šimtais antkapių. Ant paminklų dar galima įskaityti kai kuriuos įrašus (ant vieno antkapio išlikusi palaidojimo data – 1680-ieji).

Tarpukario laikotarpiu dvaras buvo perstatytas į neoklasicistinio stiliaus raudonų plytų dvarelį su arkadiniu portiku ir balkonu. Iš dvaro sodybos išlikę tik du pastatai.

 

Prancūzmetis Vilkaviškyje

1812 metais, žygio į Rusiją metu, prancūzų imperatorius Napoleonas Banapartas su savo armija buvo apsistojęs ir Vilkaviškyje.

Imperatorius buvo apsistojęs miesto centre esančiame dvare, kuris dabar vadinamas dar ir Napoleono dvaru.

Napoleonas į Vilkaviškį atvyko viena diena vėliau už savo kariuomenę. Imperatorius atvyko ne prabangioje karietoje, kaip buvo tikėtasi, o vežimėlyje vienu arkliu, kurį pats ir valdė.

Sakoma, kad imperatoriaus veide aiškiai atsispindėjo nuovargis ir nepasitenkinimas. O sužinojus, kad reikalingiausių maisto produktų Vilkaviškyje trūksta ne tik jo armijai, bet ir gvardijai, jo nuotaika pablogėjo dar labiau. Būtent tada Napoleonas įsakė skubiai įrengti krosnis duonai kepti, o pats tuo tarpu vaikštinėjo tarp kareivių, kad nuramintų ir pakeltų jiems nuotaiką.

Kabinetas imperatoriui buvo įrengtas dvaro sode – aukštų topolių ir liepų pavėsyje. Sakoma, kad ant jo stalo gulėjo daug žemėlapių, į kuriuos, vaikščiodamas aplink stalą, Napoleonas vis žiūrėdavo.

Tuo laikotarpiu Suvalkijoje Napoleonas taip pat įvedė savo tvarką. Vienas didžiausių nuopelnų  – Suvalkija tapo pirmuoju Lietuvos regionu, kuriame Napoleono dėka buvo panaikinta baudžiava. Imperatorius taip pat ėmė taikyti savo civilinį kodeksą, lėmusį ekonominį viso krašto suklestėjimą. Vienas pavyzdžių – Napoleono civilinis kodeksas leido Suvalkijoje žydams verstis ir žemdirbyste.

Vilkaviškio rajone taip pat galima rasti prancūzų karių kapinių, kurios yra Šeimenos bei Gižų seniūnijose.

 

 

Vilkaviškis per Pirmąjį Pasaulinį karą

Pirmojo Pasaulinio karo (1914-1918) veiksmai Vilkaviškyje atsispindėjo jau pačioje jo pradžioje. Dėl apylinkėse vykusių mūšių miestas gerokai nukentėjo. Pirmojo Pasaulinio karo metais Vilkaviškis du kartus buvo okupuotas vokiečių.

Karo pradžioje pirmieji šūvius išgirdo gyvenantys pasienyje, ypač Kybartuose. Teigiama, kad karo pradžioje Kybartai ištuštėjo per pusę, nors vokiečių kariuomenė į tuomet rusų valdomą teritoriją įžengusi dar nebuvo.

Nutrūko mokslas visose mokyklose. Ir kaip teigiama, Kybartų ir Virbalio mokyklose reguliarus jis tapo tik 1915m. rudenį.

Dėl okupacijos, šio karo metu miesto pramonė labai nusilpo: buvo uždaryta daugybė įmonių, prekybą varžė leidimų sistema, maisto produktai turėjo būti pristatinėjami okupacinei valdžiai. Visuomeninis gyvenimas buvo ne ką geresnis: žmonės kontroliuojami, sekami, normuojami, buvo įvesta ir komendanto valanda.

Po karo miesto ribos buvo praplėstos, prasidėjo naujų namų statyba, o ir turgūs buvo perkelti į pakraščius iš ankstesnės vietos miesto aikštėje.

Pirmojo Pasaulinio karo vokiečių bei rusų karių kapinių yra Klausučių, Šeimenos, Pilviškių, Pajevonio, Vištyčio, Bartninkų, Kybartų bei Vilkaviškio seniūnijose.

 

Vilkaviškis per Antrąjį Pasaulinį karą

Antrojo Pasaulinio karo, vykusio 1939-1945m., laikotarpiu Vilkaviškio rajone žuvo ne tik daug žmonių ir buvo vykdomas holokaustas, bet stipriai nukentėjo ir pats miestas.

1941m. išdegė beveik visas centras, liko tik pakraščiai. Sudegė evangelikų bažnyčia, žydų bendruomenės namai bei senoji sinagoga.

1944 metų pabaigoje buvo sugriauta Vilkaviškio katedra. Tais pačiais metais miestas pateko į pačią karo ugnį, nes apylinkėse vyko aršūs rusų – vokiečių mūšiai, ir į miestą pradėjo veržtis rusų tankai.

Karo metu žuvo nemažai vokiečių ir dar daugiau rusų, kuriems laidoti  buvo ne tik įrengtos kapinės, bet  ir pastatytas paminklas.

Aukų buvę tiek daug, kad ligoninė pastoviai buvo užpildoma iš fronto atvežtais sužeistais rusų kariais. Sakoma, jog daugelis rusų net prašę nuardyti jų karinius laipsnius ir pasilikę drauge su sužeistaisiais.

Nors šio karo metu miestas buvo sudegintas ir sugriautas, pokario metais nuo griuvėsių jis buvo apvalytas, naujai perplanuotas ir žymia dalimi atstatytas iki 1965m.

Vilkaviškio rajone yra nemažai šio karo metu žuvusių Sovietų Sąjungos karių kapinių, kurias galima rasti Klausučių, Pajevonio, Vištyčio, Bartninkų, Kybartų, Vilkaviškio bei Gižų seniūnijose.

Nuotraukos panaudotos iš tinklapio http://rytufrontas.net/

 

Vokiečių palikimas Vilkaviškio krašte

Vilkaviškis vokiečių okupaciją pajautė visus tris kartus: kaizerinės Vokietijos okupacijos metu 1914 metais, 1915 – 1918m. bei nacių okupacijos metu 1941 – 1944 m.

 

Pirmoji okupacija

1914 metų rugsėjo mėnesį, rusams pralaimėjus prie Mozūrų ežero, vokiečių kariuomenė įžengė į  miestą ir čia išbuvo 14 dienų.

Galima sakyti, jog vokiečių susidomėjimas Vilkaviškiu nebuvo labai didelis, nes tarpininkavimui su miesto gyventojais burmistru buvo paskirtas vienas sumaniausių miesto gyventojų Jokūbas Chmelevskis.

 

Antroji okupacija

Vokiečiai vėl okupavo Vilkaviškį 1915m. Šios okupacijos pradžioje buvo suimta ir išvežta į Vokietijos civilių belaisvių stovyklas daugybė 18 metų bei vyresnių vyrų. Vokiečiai apsigyveno daugelyje miesto namų. Negana to, vokiečiai iš žmonių atiminėjo brangesnius daiktus bei drabužius tiesiog gatvėje.

Dr. Jono Basanavičiaus atsiminimuose minima, jog Vilkaviškyje ir Marijampolėje, įtardami šnipinėjimu, okupantai suėmė ir sušaudė apie 70 žmonių.

Ši okupacija buvo ekonomiškai nepalanki gyventojams, nes prasidėjo įvairios kontribucijos ir rekvizicijos, pavyzdžiui, Vilkaviškiečiai naujai valdžiai turėjo surinkti 30000 markių. O tam, kad kontribucija būtų įvykdyta, buvo paimti įkaitai. Kontribucija buvo surinkta, o kartu su ja dar buvo reikalaujama ir metalų.

Visgi siekiant glaudesnių ryšių su miestiečiais, nauju burmistru buvo paskirtas B. Rabinovičius. Jis ne tik nesileido okupantų išnaudojamas, bet ir tapo miesto gyventojų užtarėju. Po Rabinovičiaus burmistrais paskirti buvo dar du asmenys – E. Londonas ir Šefleris.

Šiuo metu Vilkaviškyje buvo apsistojęs ir žymus vokiečių kariuomenės karvedys P. Hindenburgas.

Lietuvos teritorijoje aprimus karo veiksmams, vokiečiai pradėjo administruoti naujai okupuotas teritorijas. To pasekoje, Vilkaviškiečiai buvo suregistruoti ir jiems išduoti dokumentai. Imtos varžyti gyventojų teisės: buvo išduodamos maisto kortelės, stipriau reglamentuojama prekyba, išleistas įsakymas kartą per mėnesį eiti į pirtį. Visgi pastangos palaikyti švarą nebuvo vaisingos – mieste prasidėjo dėmėtosios šiltinės epidemija.

Visiems apskritiems ūkininkams buvo liepta ant vežimų pritaisyti numerius su pavarde ir raidėmis „Wi“.

Išsilavinimas, rodos, vokiečiams rūpėjo, nes 1916-ųjų pavasarį dabartinės Viešosios bibliotekos pastate buvo įsteigta miesto mokykla. Mokyklos vedėjas buvo vokiečių karys, o be jo dirbo dar du mokytojai lietuviai ir du žydai. Visi dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba, o lietuvių ir žydų kalbos – kaip atskiri dalykai.

Ši okupacija turėjo ir pliusų: vokiečiai įrengė elektros stotį, gyvulių krematoriumą bei arkliais traukiamą ir Šakius-Vilkaviškį-Marijampolę jungiantį geležinkeliuką. Šis veikė iki 1923 m., kai buvo atidaryta Kazlų Rūdos-Šeštokų geležinkelio linija Marijampolėje.

Pigios darbo jėgos (kareivinėse buvo laikoma daugybė rusų) turėję okupantai, ėmėsi tvarkyti miestą: buvo valomas Šeimenos upelis ir prižiūrimi jo krantai.

Prekybos varžymai ir leidimų sistema labai silpnino miesto pramonę. O nepaisant visų kontrolių ir privataus gyvenimo normavimo, dar buvo įvesta ir komendanto valanda.

Visgi Vilkaviškis išliko neaptvarkytas ir purvinas. Didelė paklausa ir maža pasiūla prekybininkus skatino gabenti prekes iš Vokietijos. Tokia situacija tęsėsi iki lito įvedimo 1922 m., vėliau prekyba stabilizavosi.

 

Trečioji okupacija

Trečioji okupacija prasidėjo 1941 m. birželio 22d. 7  valandą ryte, kai vokiečių kariuomenės lėktuvai bombardavo miestą. Kilus panikai, žmonės bėgo Vilniaus gatve link dvaro laukų, taip pat slėpėsi Vilkaujos upės pakrantėse. Jau tada miestas skendėjo ugnyje ir dūmuose. Dėl to be pastogės liko 645 šeimos. Ir tada rusų kariuomenė iš Vilkaviškio pradėjo trauktis Kauno ir Marijampolės link.

Tą pačią dieną Vilkaviškyje prasidėjo už Lietuvos nepriklausomybę kovojančių vietinių aktyvistų sukilimas. Dalyviai buvo kelios dešimtys policininkų, šaulių, tarnautojų ir aukštesniųjų klasių gimnazijos moksleivių.

1942 m. pavasarį vokiečiai susprogdino Vilkaviškio kareivines: iš viso kareivinių rajono liko tik griuvėsiai ir duobės. Negana to, miestiečiai apie sprogdinimus net nebuvo įspėti: buvo sužalota daug aplinkinių namų, išlaužtos durys, išdaužyti langai. Sklido gandai, kad, per dėl karo veiksmų kilusius gaisrus, vokiečiai neleido gesinti žydų namų.

Birželio 22 dieną ryte vokiečių kariai užėmė įstaigas, paėmė į nelaisvę visus uniformuotus tarnautojus. Po pietų rusai pradėjo šaudyti miestą – kilo gaisras ir ugnis sunaikino evangelikų bažnyčią, sandėlius, batų fabriką; taip pat nukentėjo tabako gaminių fabrikas „Bravol“ bei šerių ir ašutų apdirbimo fabrikas. Sugriautas kino teatras „Forum“, ligoninė, sinagoga, saldainių fabrikas „Kodino“, knygynai, du malūnai, elektrinė, bankas. Apgriautas teismo pastatas bei kunigų seminarija. Labiausiai nukentėjo vakarinė miesto dalis, kur buvo daug medinių pastatų.

Taip pat svarbu paminėti, kad nacių okupacijos metu Paežerių dvaras buvo paverstas privačia dr. Von Renteln rezidencija, kur vykdavo okupacinės valdžios bei svečių pasitarimai.

Vilkaviškio rajone yra daug vokiečių kapinių, kurias galima rasti Šeimenos, Pilviškių, Gražiškių, Vištyčio, Bartninkų, Virbalio, Kybartų, Vilkaviškio bei Gižų seniūnijose.

 

 

 

 

Žydų palikimas Vilkaviškyje

Vilkaviškyje žydų tauta apsigyveno dar XVI amžiuje ir tai buvo vienas žydiškiausių miestų Lietuvoje.  Žydai čia turėjo savo sinagogą, gimnaziją, bendruomenės bei senelių namus.

Įdomu tai, jog žydų ginčus spręsdavo prie sinagogų sudarytos renkamų seniūnų tarybos, kurioms pirmininkaudavo vyriausias vietos rabinas. Tokios tarybos spręsdavo ne tik žydų tarpusavio ginčus, bet ir prekybos, kainų nustatymo, turtų paveldėjimo, santykių su kitataučiais ir kitus klausimus. Tačiau nutarimai būdavo visiškai slapti, nes, kaip sakoma, nesvarbu, kur žydai gyventų, jų visuomenė visada būdavo uždara ir griežtai atsiribojusi nuo kitataučių.

Galima teigti, kad Antrojo Pasaulinio karo metai žydams buvo patys tragiškiausi per visą istoriją. Jų metu žuvo ne tik daug karių bei civilių, bet ir buvo vykdomas holokaustas. Tuo pačiu Vilkaviškyje buvo sudeginta žydų sinagoga ir bendruomenės namai.

Šaudyti žydus vokiečiai pradėjo 1941m. liepą, o 1941m. lapkričio 15 dieną Vilkaviškyje įvyko paskutinės masinės žydų žudynės Lietuvos provincijoje. Per šį laikotarpį buvo sušaudyti beveik visi Vilkaviškio žydai.

To pasekoje, šio laikotarpio istorija įamžinta bent dvylikoje viso rajono kapaviečių. O senieji žydų kapai buvo dabartinėje Vilkaviškio Kultūros rūmų vietoje.

Žydų kapinių Vilkaviškio rajone galima rasti Vištyčio, Virbalio, Kybartų, Vilkaviškio, Klausučių, Šeimenos, Pilviškių, Vištyčio, Virbalio bei Vilkaviškio seniūnijose.

Vilkaviškio mieste senosios žydų kapinės yra Kapų gatvėje ir užima maždaug 1,2 ha plotą. Šios kapinės veikti pradėjo kažkur 1875 metais. Į šias kapines taip pat yra perkelta dalis antkapių iš dar senesnių žydų kapinių, kurių pradinė vieta buvo dabartinėje P. Jašinskio gatvėje, kur iki 1941-ųjų veikė ir žydų senelių namai. Iš senosios vietos į Kapų gatvę kapinės buvo perkeltos dėl žiemą vis išsiliejančios ir kapams žalą darančios upės.