Senoji svetainės versija

Maršrutai

23-jų šventų vietų paslaptys

 23-JŲ ŠVENTŲ VIETŲ PASLAPTYS VILKAVIŠKIO KRAŠTE

 1  Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčia
Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1685 m., vėliau perstatyta. 1874 m. buvo padidinta, pristatytos šoninės koplyčios, pastatyta varpinė. Bažnyčios planas buvo T raidės formos. Tris vienodo dydžio sparnus užbaigė trisienės apsidės. Antrojo pasaulinio karo pradžioje medinė bažnyčia sudegė, teliko mūrinė varpinė. 1942 m. buvo pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia, bet dėl atsinaujinusių karo veiksmų, statybą teko nutraukti. 1947 m. pastatyta laikina medinė bažnytėlė. Ji stačiakampio plano, žemu dvišlaičiu stogu. Mūrinė bažnyčia baigta statyti 1997 m. Ji kvadrato formos, trijų navų bazilika. Navas skiria trys poros sudvejintų kolonų. Bažnyčios šventoriuje stovi neogotikinė kvadratinė varpinė.

2 Pilviškių jungtinė metodistų bažnyčia
Metodistų bendruomenė Pilviškiuose įsikūrė 1921 m. Moderni bažnyčia miestelio centre atidaryta 2003 m. Metodistai garbina tą patį Dievą, tik neturi Švč. Mergelės Marijos kulto, taip pat nėra išpažinties. Metodistų bažnyčios ištakos siekia XVIII amžiaus Angliją.

3 Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Medinė koplyčia buvo pastatyta 1867 m. Kai įsisteigė Alksnėnų parapija, koplyčia buvo padidinta ir tapo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Šventoriuje nuo seniausių laikų įruoštos kapinės. Bažnyčios viduje trys poros kolonų interjero erdvę skiria į tris navas. Presbiterijos gilumoje įrengtas neobarokinis altorius. Nuo XX a. tiek Alknėnų bažnyčią, tiek stebuklingu laikomą Mažučių šaltinėlį pradėjo lankyti tikintieji iš visos Lietuvos. Alksnėnuose dirbusio kunigo A. Lukošaičio iniciatyva buvo atstatyta ir Mažučių koplytėlė.

4 Didvyžių Šv. popiežiaus Leono II bažnyčia
Pirmiausiai ponas L. Geištaras savo dvaro teritorijoje pastatė koplyčią, o 1885 m. jos vietoje gražią mūrinę bažnyčią. Apie 1918 m. bažnyčią ir dvaro trobesius iš Geištaro nupirko iš Amerikos grįžęs kunigas A.Kudirka, buvo įkurta parapija. Bažnyčia stipriai nukentėjo 1944 m. nuo besitraukiančio karo fronto. Jos sienoje pramuštos skylės, ji nuniokota. Kareiviai išplėšė ir sudegino medines bažnyčios dalis, liko tik didysis altorius. Po karo bažnyčia suremontuota.

5  Žaliosios Šv. Roko bažnyčia
1892 m. iš Prienų žydo nupirkta sinagoga buvo perstatyta į kapų koplyčią. 1944 m. medinė Žaliosios bažnyčia sudegė. Bažnyčia buvo įrengta mūrinėje klebonijos klėtyje. 1963 m. bendruomenė buvo išregistruota, bažnyčia uždaryta. Mišios buvo aukojamos Žaliosios kapinėse po atviru dangumi ar laikinai įrengtoje pastogėje. Tik 1988 m. leista užregistruoti Žaliosios katalikų bendruomenę ir naudotis buvusiais maldos namais. Bažnyčia atstatyta: pastatas padidintas, rekonstruotas.

6  Vilkaviškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia
Carinės Rusijos laikais, 1894 m. buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, skirta čia gyvenusiems kariams, jų šeimų nariams. 1922 m. perduota katalikams. 1944 m. apgriovus parapijos bažnyčią – katedrą, cerkvei buvo suteiktos parapinės bažnyčios teisės. Bažnyčia yra būdingos stačiatikių cerkvėms struktūros ir ašinės trijų dalių kompozicijos, su varpinės bokštu virš prieangio. Virš navos kyla bokštelis su svogūno formos šalmu. Viduje dominuoja aukšta navos erdvė. Presbiterija ir vargonų choras žemesni, atskirti nuo navos pusapskritėmis arkomis. Altorius – neobizantinės stilistikos. Šventorių puošia drožinėtas kryžius su koplytėle.

7 Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra
Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1620 m. 1881 m. pastatyta mūrinė neoromaniško stiliaus dvibokštė bažnyčia. 1926 m. įsteigta Vilkaviškio vyskupija, bažnyčia tapo katedra. 1944 m. katedra buvo apgriauta, apdegė. Parapijos klebonas kun. V. Gustaitis ir architektų grupė, vadovaujama prof. V. Nasvyčio, 1991 m. pradėjo katedros statybą. Nuspręsta statyti naują katedrą ant senosios pamatų. 1998 m. liepos 11 d. naująją Vilkaviškio katedrą konsekravo vysk. J. Žemaitis.  Bažnyčia dvibokštė, trijų navų, bazilikinė. Planas graikiško kryžiaus formos, su trisiene apside ir kiek išsikišusiu prieangiu. Turi keturis altorius. Šventorius aptvertas. Katedros šventoriuje išraiškinga skulptūra „Budavonės kankiniai“ pasakoja apie tragišką trijų kunigų žūtį 1941 m. Budavonės miške.

8 Alvito Šv. Onos bažnyčia
Pirmąją medinę bažnyčią 1617 m. pastatė Paširvinčio seniūnė Ona Radvilienė. 1804 m. buvo pastatyta mūrinė. Bažnyčia per Pirmąjį pasaulinį karą apgriauta, sunaikinta klebonija, ūkiniai pastatai. 1944 m. bažnyčia susprogdinta. Ją atstojo šventoriaus kampe buvusi koplyčia – Gauronskių mauzoliejus, pastatytas XIX a. Koplyčios architektūra neogotikinė, fasadai simetriški. Vidus suskliaustas smailėjančiu cilindriniu skliautu su ramstine arka, susijungiančia su sienų piliastrais. 2006 m. rugsėjo 25 d. Vilkaviškio vyskupas R. Norvila pasirašė dekretą leisti atstatyti Šv. Onos bažnyčią Alvite.

9 Virbalio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
1555 m. karalienė Bona fundavo medinės bažnyčios statybą ir  paskyrė jai šešis valakus žemės. 1643 m. įsteigtas dominikonų vienuolynas ir pastatyta nauja mūrinė baroko stiliaus bažnyčia. 1658 m. parapijos bažnyčia, klebonija ir prieglauda sudegė, atstatyta buvo tik vėliau. 1819 m., sutikus dvasinei vyresnybei, dominikonų bažnyčia buvo atiduota parapijai (vienuolynas dėl mažo vienuolių skaičiaus buvo uždarytas). 1944 m. vokiečiai bažnyčią susprogdino. 1958 m. prieglauda perstatyta į bažnyčią, vėliau pristatyta zakristija. Bažnyčia be bokšto, vienos navos. Vidaus erdvė vientisa, halinė.

 10 Virbalio evangelikų liuteronų bažnyčia
Virbalio gyventojai liuteronai minimi nuo 1614 m. 1731 m. iš Zalcburgo atsikėlę vokiečiai įsteigė bendruomenę. 1807 m. daržinėje įvyko pirmosios Virbalio evangelikų liuteronų pamaldos. 1833 m. oficialiai įkurta Virbalio evangelikų liuteronų bendruomenė. Pirmieji maldos namai įrengti nupirktame mūriniame name. 1940 m. evangelikų liuteronų bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu. 1994 m. kovo 8 d., Virbalio mokykloje įvyko pirmosios parapijos atkūrimo pamaldos. 2000 m. balandžio 24 d. buvo laikomos Virbalio evangelikų liuteronų bažnyčios atstatymo darbų pašventinimo pamaldos.

11  Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė
1870 m. geležinkeliečiams statytas, už caro skirtas lėšas ir žemę, Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės pastatų kompleksas susideda iš dviejų dalių – cerkvės ir popo namo. Cerkvė yra centriška, graikiško kryžiaus plano, vyrauja rusų bizantinė architektūra. Pirmo pasaulio karo metu Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo paversta sandėliu.
1935 m. atnaujinta cerkvė iškilmingai pašventinta. Įdomus faktas, kad ši parapija visos Lietuvos cerkvėms gamino žvakes.

12 Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia
Pasibaigus karui, kai galiausiai vėl buvo įkurta Kybartų parapija, klebono S. Čepulio rūpesčiu pagal architekto V. Landsbergio – Žemkalnio projektą 1928 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia ir klebonija. Per Antrąjį pasaulinį karą apgriauta. Po to kelis kartus remontuota. Bažnyčia  yra monumentalaus nevientiso tūrio su atskirai pastatytu varpinės bokštu, trinavė, bazilikinė. Bažnyčioje yra septyni modernių formų altoriai.

13 Kybartų Naujoji apaštalų bažnyčia
Naujoji apaštalų bažnyčia savo veiklą Kybartuose pradėjo 1914 m., o po Antrojo pasaulinio karo  tik 1991 m. Kaip ir tradicinis tikėjimas mūsų šalyje, taip ir Naujosios apaštalų bažnyčios tikėjimas remiasi Šventuoju Raštu. Naujoji apaštalų bažnyčia pripažįsta tris sakramentus: Šventąjį Krikštą vandeniu, Šventąją Vakarienę ir Šventąjį Paženklinimą. Įdomiausia tai, kad Naujosios apaštalų bažnyčios tarnai gali turėti ne tik šeimas, kurios privalo būti pavyzdžiu visiems tikintiesiems, bet ir politines pažiūras, dalyvauti politiniame gyvenime.

 14 Kybartų jungtinė metodistų bažnyčia
Lietuvoje pirmoji metodistų bendruomenė įsikūrė 1900 m. Kaune. Lietuvos įstojimas į Sovietų sąjungą po Antrojo Pasaulinio karo Metodistų bažnyčiai buvo lemtingas. Metodistų bažnyčios kunigai ir bendruomenių nariai buvo persekiojami, konfiskuojami bažnyčių pastatai. Metodistų bažnyčia Lietuvoje savo veiklą atnaujino 1995 m.

15 Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčia
Pirmąją medinę Vištyčio bažnyčią 1566 m. pastatė karalius Žygimantas Augustas. 1700 m. ji sudegė. 1723 m. seniūnas K.Puzinas pastatė naują. Mūrinė bažnyčia pastatyta 1829 m. Vėliau bažnyčia buvo rekonstruota ir padidinta. Buvo pristatyta presbiterija su zakristijomis, dvi koplyčios ir bokštas su aštuoniasiene viršūne. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta, po karo atstatyta. Bažnyčia turi klasicizmo bruožų, dvigubo kryžiaus plano, vienabokštė, su apside  ir bokšteliu. Dekoratyvumo bažnyčiai teikia akmens, mūro bei skaldos faktūros derinimas su raudonų plytų detalėmis ir baltais tinko apvadais. Šventoriaus tvora aukšta, mūrinė.

16 Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčia
Vištyčio evangelikų liuteronų parapija įkurta 1842 metais. 1844 metais buvo pastatyta akmeninė bažnyčia (akmenys buvo sumūryti su kalkių skiediniu, o stogas uždengtas čerpėmis). Įdomu tai, kad parapijai priklausė net 485 šeimos iš trijų valsčių, 53 kaimų, iš kurių 23 kaimai prie Vištyčio parapijos priskirti tik 1930 metais. Pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbomis. 1915 metais Vištytis, po karo veiksmų pusiau sudegintas, buvo užimtas vokiečių kariuomenės. 1998 m. rugpjūčio 30 d., XII sekmadienį po Šv.Trejybės, pašventinama po sugriovimo atstatyta bažnyčia.

17  Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
1586 m. Pajevonyje pastatyti bažnyčią liepė karalienė Ona Jogailaitė. Vėliau pastatyta mūrinė, kuri buvo prasta, dengta šiaudais, bebokštė, labiau panaši į kluoną. 1842 m. buvo pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. 1916 m. vokiečiai ją susprogdino. 1928 m. bažnyčia atstatyta, padaryti pilioriai, kryžminiai skliautai, galerijos, pastatytas didysis ąžuolinis altorius. Bažnyčia buvo dvibokštė, neorenesancinė. Bokštuose skambėdavo du varpai. 1944 m., besitraukiant vokiečių kariuomenei, bokštai buvo susprogdinti, varpai išsivežti. Bažnyčia atstatyta 1968 m. Vietoj bokštų pastatytas šešių kolonų portikas. Bažnyčia bebokštė, trinavė, halinė. Šventorius ovalo formos. Interjeras puošnus ir vientisas. Didysis altorius – mūrinis, neobarokinis.

18  Lankeliškių Švč. Trejybės bažnyčia
Pirmąją medinę bažnyčią pastatė karaliaus dvariškiai B.Berdovskis ir S.Campa. Ji pašventinta 1679 m. Maždaug po šimtmečio pūvanti bažnyčia buvo remontuojama. 1817 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, kuri 1944 m. buvo susprogdinta. Laikinai bažnyčia buvo įrengta Klampučių dvare, ūkininko Šukio kluone. 1950 m. buvo pastatyta medinė vienaukštė, bebokštė bažnyčia.

19 Gražiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1598 m. Antroji, taip pat medinė, iškilo 1745 m. Dabartinė iš lauko akmenų sumūryta bažnyčia pastatyta 1881 m. Pakario metais bažnyčia remontuota, atnaujinta. Bažnyčios išorės architektūroje panaudotos viduramžių stilių formos. Šiuo metu bažnyčioje yra 3 neobarokiniai altoriai. Gražiškių bažnyčios sakykla – tai vienas įdomiausių barokinių šios rūšies ir paskirties dirbinių ne vien Suvalkijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Gražiškių kapinėse stovi koplytėlė iš molio, plytų ir akmenų.

20  Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia
Dėl pirmosios bažnyčios pastatymo datos nuomonės istoriniuose šaltiniuose išsiskiria. Minima, kad ji pastatyta 1663 m. Bartninkų parapija buvo įkurta 1783 m. 1790 m. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia perstatyta iš akmenų mūro, vėliau pristatyti bokštai ir prieangis. 1944 m. bažnyčia labai apgriauta. 1950 m. atstatyta medinė.

21  Alksninės Kristaus Atsimainymo bažnyčia
Pirmoji mūrinė koplyčia buvo pastatyta 1859 m. Prieškario metais bažnyčia praplėsta. Statybos darbai baigti vokiečių okupacijos metais, talkinant parapijiečiams ir panaudojant rusų kariuomenės paliktų įtvirtinimų medžiagą. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia mažai nukentėjo. Šventoriuje yra medinė varpinė. Bažnyčia bebokštė, stačiakampio plano. Viduje dominuoja vientisa didžiosios navos erdvė. Vargonų chorą laiko keturios kolonos.

22 Keturvalakių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia
Pirmoji koplyčia minima nuo 1765 m. 1786 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia, kuri karo metu sudegė. 1848 m. kunigas A.Šipaila pastatė mūrinę varpinę, kleboniją, kapines aptvėrė akmenine tvora, pastatė koplyčią su rūsiu. Po karo ilgą laiką keturvalakiečiai ilgai meldėsi parapijos salėje įrengtoje bažnyčioje. 1991 m. klebono J.Gražulio iniciatyva buvo padaryta bažnyčios rekonstrukcija, šalia pastatyta varpinė.

23  Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
1774 m. buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1834 m. ji sudegė. 1850 m. pastatyta gotikinio stiliaus mūrinė bažnyčia, kuri išlikusi iki šių dienų. Sienos sumūrytos iš lauko akmenų, papildytos raudonų plytų elementais bei ištisinėmis horizontaliomis juostomis. Bažnyčia trinavė, stačiakampio plano, po karo paremontuota.

Po Kybartų apylinkes

Mažasis "Žingsniobusas" Vilkaviškio mieste

 

Mažasis „Žingsniobusas“ Vilkaviškio mieste

 Akimirkos iš praeities ir dabarties

1 –   Kelionės pradžia dr. J. Basanavičiaus aikštėje.
XIX a.- XX a. šią aikštę – miesto turgų – juosė gausiausio Vilkaviškio miesto gyventojų sluoksnio – žydų (prekybininkų,    amatininkų, bankininkų, pačių veikliausių miestiečių) gyvenamieji namai, parduotuvės, šventyklos, netoli aikštės stovėjo  viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų.
Trumpai bus prisiminta pora legendų, kaip dviejų upelių sankirtoje, buvusioje miškų glūdumoje, kūrėsi Vilkaviškis.
Toliau maršrutas veda į rytinę miesto dalį, pro senuosius Vilniaus gatvės raudonplyčius namus.

2 – „Žingsniobuso“ keleiviai stabtels ant Meilės tilto, kur įsitikins, kad jis savo vardą pateisina: ant geležinių virbų daugėja spynelių, simbolizuojančių čia prisiekiamą meilę. Meilės tiltas – tai Vilkaviškio gyventojams gerai žinoma vieta, kurios istorija ir liudininkų prisiminimai siekia XX a pradžią. Šiuo tiltu į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją – dabartinę biblioteką – vaikščiodavo Salomėja Nėris. Tiltas ir dabar žinomas ir mėgstamas jaunimo, tradicijos tęsiamos.

3 – Negali nedžiuginti restauruotas Viešosios bibliotekos pastatas. 1918 metais čia veikė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija, kurioje mokėsi lietuvių, žydų, vokiečių ir rusų vaikai. Gimnazijoje buvo kuriamos organizacijos, būreliai, leidžiami laikraštėliai. Joje mokėsi ne viena įžymybė, kuria mes galime didžiuotis ir šiandien. Tai poetai ir rašytojai: S. Nėris, K. Bradūnas, J. Tysliava ir daugelis kitų.

4 – Maloniai stebina dalis fasadinės Vilkaviškio dvaro pastato pusės, įspūdingai po remonto atrodančios baltos kolonos. Šį dvarą valdė Lietuvoje garsios Oginskių giminės atstovai. Jame keletą dienų buvo apsistojęs 1812 metais į Rusiją traukęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Prie čia stovėjusio akmeninio stalo jis pasirašė savo garsųjį kreipimąsi į Vilkaviškio apylinkėse paradui išrikiuotą šimtatūkstantinę armiją.

5 – Geriausiai išlikusioje Vilkaviškio senamiesčio dalyje ekskursantai apžiūrės ne tik vieną gražiausių, bet ir egzotiškiausių praeities statinių – buvusio valstybinio spirito monopolio sandėlį. Tarybiniais metais čia buvo įsikūręs buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, o dabar šurmuliuoja parduotuvė „Norfa“. Apie laikotarpį, kai čia buvo pilstomas alkoholis, knygoje „Vilkaviškio savivaldybė. 1918–1938“ rašoma: „Įmonė veikė prieš didįjį karą, valdant Lietuvą rusams. Vokiečių okupacijos metu ji neveikė. Pradėjo veikti tik 1924 metais spalio mėn. Šios įmonės tikslas pilstyti spiritą ir atskiestą spiritą į Finansų Ministerijos nustatytos talpos indus“.

6-7 – Eidami Vytauto gatve sustojame prie senosios bažnyčios (buvusios cerkvės) ir Katedros.
Pirmąją medinę bažnyčią Vilkaviškyje pastatė 1620 m. Mūrinė bažnyčia pastatyta 1870 – 1881 m. 1884 m. vyskupas Juozapas Olekas bažnyčią konsekravo. 1926 m., įsteigus Vilkaviškio vyskupiją, bažnyčia tapo Katedra. Per Antrąjį Pasaulinį karą Katedra buvo apgriauta. Atstatyti neleista ir pabaigta griauti. Parapijos klebono kunigo Vytauto Gustaičio rūpesčiu 1991 m. pradėta naujos Katedros statyba. 1998 m. naująją Vilkaviškio Katedrą konsekravo vyskupas Juozas Žemaitis, dalyvaujant garbingiems svečiams ir minioms tikinčiųjų. Katedros šventoriuje išraiškinga skulptūra „Budavonės kankiniai“ pasakoja apie tragišką trijų kunigų žūtį 1941 m. Budavonės miške.

8 – Toliau keliaujame per Eucharistinio kongreso tiltą. Šioje „stotelėje“ prisimename objektus iš praeities: senelių namus, pirtį bei sinagogą, o prieš akis matome dabartinį šios vietovės reginį: polikliniką, banką ir kt.

Turistiniai maršrutai Vilkaviškio krašte

TURISTINIAI MARŠRUTAI VILKAVIŠKIO KRAŠTE

 Siūlome du maršrutus po Vilkaviškio kraštą, kuriuos galite sujungti į vieną dviejų dienų maršrutą

 I MARŠRUTAS

VILKAVIŠKIS – PAEŽERIŲ DVARAS – JONO BASANAVIČIAUS GIMTINĖ – PILIAKALNIŲ PILIAKALNIS – MAUMEDŽIŲ GIRAITĖ – VIŠTYTIS

Ekskursiją siūlome pradėti Vilkaviškyje. Galėsite aplankyti Vilkaviškio katedrą – vieną naujausių Lietuvoje, Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos paminklus, sutvarkytą miesto aikštę, Vilkaviškio miesto dvarą. Vėliau aplankysite unikaliausią Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektą – Paežerių dvarą, kuris nuo XVII a. vidurio priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Paežerių dvaro rūmuose įsikūręs Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras – muziejus. Toliau kelias ves į Ožkabalius – tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus gimtinę. Čia sukaupta turtinga ekspozicija, atspindinti vieno žymiausių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų gyvenimą ir veiklą. Šalia sodybos auga kasmet vis plečiamas Tautinio atgimimo ąžuolynas. Sekantis lankomas objektas – Piliakalnių piliakalnis. Manoma, kad čia buvo kunigaikščio Margirio pilis. Važiuojant link Vištyčio siūlome sustoti ir pailsėti Maumedžių giraitėje. Maršrutas baigsis prie Vištyčio ežero. Tai – ketvirtas pagal dydį Lietuvos ežeras.
1. VILKAVIŠKIS yra vienas senesnių Sūduvos miestų, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1620 m. Didžioji bendruomenės dalis buvo žydai, todėl Vilkaviškyje stovėjo viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų. 1660 m. Vilkaviškiui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Vilkaviškio miesto dvare 1812 m. apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas miesto laukuose surengė kariuomenės paradą ir faktiškai paskelbė karo pradžią Rusijai. 1918 m. Vilkaviškyje veikė “Žiburio” gimnazija, kurioje mokėsi ne viena įžymybė. Dabar čia įsikūrusi Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka. 1940 m. buvo įkurta kunigų seminarija, dabar čia įsikūręs siuvimo fabrikas “Žemkalnija”. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. atstatytas Nepriklausomybės paminklas, 1996 m. atidengtas J. Basanavičiaus paminklas, 1998 m. – V. Kudirkos paminklinis biustas. Tais pačiais metais atstatyta Vilkaviškio katedra.
2. PAEŽERIŲ DVARAS – unikaliausias Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas. Paežerių dvaro pradžia turėtų siekti seniausių Sūduvos dvarų kūrimosi laikus – XVI-XVII a. Rūmus iš visų pusių supa dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje besišliejantis prie Paežerių ežero. Šalia rūmų auga glaustašakis ąžuolas, pasak legendos, pasodintas dvaro įkūrimo proga prieš 400 m. Pietvakariniame vejos krašte – dvaro oficina su prie jos prisišliejusiu negotikinio stiliaus Belvederio bokštu. Dvare įsikūręs Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus. Čia rengiami klasikinės muzikos ir poezijos vakarai, skamba kamerinės muzikos koncertai, pristatomos profesionalaus ir liaudies meno parodos, organizuojami edukaciniai užsiėmimai ir įvairios šventės.
3. JONO BASANAVIČIAUS GIMTINĖ
J. Basanavičiaus gimtuosiuose Ožkabaliuose atstatyta Basanavičių sodyba, jos gyvenamajame name įrengta memorialinė ekspozicija, atspindinti jo gyvenimą ir veiklą. J. Basanavičius – vienas žymiausių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, vadinamas Tautos patriarchu, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, žurnalo „Aušros“ leidėjas, kultūros istorikas, gydytojas. Jono Basanavičiaus gimtinėje organizuojami įvairūs tradiciniai renginiai, minėjimai, parodos, įvairūs konkursai, edukaciniai užsiėmimai. 1988 m. šalia gimtosios Jono Basanavičiaus sodybos buvo pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Dabar Tautinio atgimimo ąžuolynas užima apie 40 ha plotą.
4. PILIAKALNIŲ PILIAKALNIS – vienas gražiausių Sūduvos krašte. Tai buvusi V-XII a. gyvenvietė ir pilis su priešpiliu. Manoma, kad čia buvo kunigaikščio Margirio pilis. Dabar piliakalnis pritaikytas turizmui, įrengta poilsiavietė, automobilių stovėjimo aikštelė, laužavietė, dengtas lauko baldų komplektas, lankymo takas.
5.  MAUMEDŽIŲ GIRAITĖ
Prie pat sienos su Lenkija yra 150 metų senumo maumedžių giraitė, įrengta poilsio aikštelė. Tik šioje vietoje auga daugiau kaip 60 maumedžių, savo viršūnes iškėlusių į maždaug 30 metrų aukštį. Tai tikras įvairių paukščių „daugiabutis“.
6. VIŠTYTIS
Vištytis kurtis pradėjo XVI a. pradžioje. 1538 m. minimas dvaras, 1566 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia. 1570 m. karalius Žygimantas Augustas suteikė Magdeburgo teises, herbą. 1815 m. Užnemunę prijungus prie Rusijos, Vištytis tapo svarbiu pasienio prekybos su Prūsija punktu, čia veikė muitinė. Vištyčio miestelio centre iki šių dienų išlikusi 1829 m. statyta raudonų plytų ir akmens mūro bažnyčia, varpinė, evangelikų-liuteronų bažnyčia, 1925 m. statyta aliejinė ir vėjo malūnas.
Vištyčio miestelis įsikūręs Vištyčio ežero šiauriniame krante. Čia pirmos dienos maršrutą siūlome užbaigti. Prie Vištyčio ežero galėsite pasirinkti vietą nakvynei – kempinguose, kaimo turizmo sodybose ar poilsiavietėse.

II MARŠRUTAS

 

VIŠTYČIO REGIONINIS PARKAS – PAJEVONYS – VIRBALIS – KYBARTAI

1. VIŠTYČIO REGIONINIS PARKAS
Pačiame pietvakariniame Lietuvos pakraštyje driekiasi Vištyčio regioninis parkas. Parkas įkurtas   1992 m. Jo tikslas išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parke daug gamtiniu požiūriu vertingų kraštovaizdžio kompleksų, augalų, įrašytų į Raudonąją knygą, didelė žinduolių, roplių ir varliagyvių įvairovė.
2015 m. lapkričio 6 dieną pačiame miestelio centre atidarytas naujasis įspūdingas Lankytojų centras. Atvykusieji čia bus supažindinti su šio parko gamtos ir kultūros paveldo lobynais bei liks sužavėti čia tvyrančia suvalkietiška atmosfera. Centre jie išvys reljefų maketus, faunos ar floros fotografijas, pamatys filmukus, apžiūrės besisukančius žemėlapius, informacijos gaus terminaluose su lietimui jautriais ekranais. Susipažinus su Vištyčio regioninio parko įdomybėmis, galima savarankiškai arba su gamtos gidu keliauti po šią saugomą teritoriją. Dviračių ir pėsčiųjų takai vingiuoja per Suvalkijos kalvas, pro mažus ir didesnius ežerėlius, pelkes, akmenų grupes, Didįjį Vištyčio akmenį, Šventąjį šaltinėlį, piliakalnius, kalvas su regyklomis. Nuo „Trijų ežerų regyklos“ galima išvysti ne tik tris ežerus, bet ir pasigrožėti anapus Vištyčio ežero ošiančia Romintos giria.
2. PAJEVONYS
Pajevonys minimas kaip buvusi 1524 m. prūsų-jotvingių gyvenvietė, kurioje vykdavo įvairių apeigų. Teigiama, kad šioje vietoje buvusi pirmoji Sūduvos (Jotvingos) administracinė sostinė ir Kunigų – Žynių dvasinis centras. Tad kviečiame pakeliauti protėvių takais, aplankant Kunigo dvarą aplink kurį Karalių, Krivių, Vyčių slėniai ir visus objektus šalia jo. Šis reto grožio Sūduvos kampelis, rūpestingai puoselėjamas ir puošiamas tampa vis patrauklesnis turistams ir renginių iniciatoriams. Miestelio centre – legendos motyvais sukurta medinė skulptūra, sovietmetį išlaikęs paminklas Vytautui Didžiajam, ant kalvelės stovi kolonomis pasipuošusi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
3. VIRBALIS – seniausias rajono miestas (iki XVIII a. dar vadintas Nova Volia). Jis minimas nuo 1536 m. Nuo pat kūrimosi pradžios Virbalis buvo planuotas didžiausiu Užnemunės prekybos ir amatų centru. Čia kasmet vykdavo 4-6 prekymečiai. XVII-XIX a. Virbalis buvo svarbus religinio, kultūrinio ir ūkinio gyvenimo centras. Nuo pat pradžių be katalikų čia kūrėsi ir kitų tikėjimų žmonės, evangelikų-liuteronų bažnyčia išlikusi iki šiol. 1993 metais Virbalis šventė 400 metų jubiliejų. Ta proga buvo pastatytas paminklas miesto centre. Virbalio miestelį aktyviai garsina bendruomenė „Virbalio vartai“, kuri siūlo įvairias edukacines programas: Ekskursija po Virbalio miestelį, aplankant rūsius, kriptas ir kitas išskirtines vietas. Duonos edukacija ir degustacija, naminis sviestas, žolelių arbata. Kiti amatai (keramika, audimas, žvakių liejimas, galvosūkių narpliojimas). Trejenkos užpiltinės degustacija. Paukščių ūkio lankymas ir povo kiaušinio degustacija.
4. KYBARTAI
Kybartų kaimą XVI a. pirmoje pusėje įkūrė karalienė Bona. Kaimas minimas nuo 1561 m. 1598 m. dalis kaimo buvo užrašyta Virbalio bažnyčiai. Po 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo Kybartai atiteko Prūsijai, 1815 m. – Rusijai. Kybartai pradėjo plėstis 1861 m., kai buvo baigtas tiesti Kauno – Virbalio geležinkelis, jungiantis Rusijos miestus su Prūsija. Prie Kybartų pastatyta viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio stočių, įkurta pasienio muitinė. Stoties pastatus jungė požeminiai tuneliai. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo svarbiu prekybos punktu. Spaudos draudimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė. 1919 m. Kybartams suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Kybartų miestą puošia  neorenesansinė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, pastatyta 1928 m. 1977 m. atidengtas paminklinis biustas garsiam tapytojui Isakui Levitanui. 2005 m. pastatytas paminklas Kybartų krašto knygnešiams. Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė  pastatyta 1870 m. Cerkvė dabar vis dar prižiūrima vietos stačiatikių bendruomenės. Naujoji apaštalų bažnyčia Kybartuose veiklą pradėjo 1914 m., o po Antrojo pasaulinio karo tik 1991 m. Miestą puošia pėsčiųjų viadukas, nuo kurio atsiveria panorama link muitinės, gerai matosi Kybartų miestelis.

 

Vilkaviškio krašto istorijos liudininkai...

VILKAVIŠKIO KRAŠTO ISTORIJOS LIUDININKAI…

Vilkaviškio kraštas garsus ne tik nuostabiomis lygumomis ir aukštumomis, istorijos ir kultūros paminklais, Lietuvai nusipelniusiais, garsiais žmonėmis, bet ir praeities istoriją menančiais piliakalniais…

 Piliakalnių piliakalnis (Bartninkų seniūnija)
Piliakalnių piliakalnis – tai buvusi V-XII a. gyvenvietė ir pilis su priešpiliu. Piliakalnis yra į pietus nuo Piliakalnių kaimo, kairiajame Aistos krante. Manoma, kad čia buvo kunigaikščio Margirio pilis. Netoli piliakalnio esantys Margų ir Pelenių kaimai, bei kai kurie kiti faktai leidžia daryti prielaidą, kad taip ir yra. Jo papėdėje rasta V-XIV a. įtvirtintos gyvenvietės liekanų. 1961 m. Istorijos instituto archeologai ištyrė dalį aikštelės ir gyvenvietės. J. Basanavičius piliakalnį laikė Pilėnų pilies vieta. Savo nuomonę jis rėmė netoli esančiu Pelenių k. pavadinimu. Pasakojama, kad piliakalnio pylimo išorinis šlaitas buvęs išgrįstas akmenimis, kuriuos nurinkęs Piliakalnių dvarininkas ir pasistatęs tvartą. Taip pat vietiniai žmonės pasakoja, kad keliose vietose piliakalnį bandęs kasinėti J. Basanavičius, kuris radęs ornamentuotų šukelių. Radiniai piliakalnyje: geležinis peiliukas, yla, žalvarinės plokštelinės segės, žiedai, įvijos, moliniai verpstukai, akmeninis galąstuvas, lipdyta gruoblėtu paviršiumi ir žiesta keramika. Visi radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Šiuo metu tai vienas iš patraukliausių Marijampolės apskrityje visuomenės ir turistų lankomų objektų. Piliakalniui apsaugoti nuo neigiamos turistų įtakos įrengtas lankymo takas ir poilsiavietė.

Dabravolės piliakalnis (Pajevonio seniūnija)
Važiuojant nuo Pajevonio Vištyčio link, maždaug 7 kilometre, matyti masyvi kalva. Tai Dabravolės piliakalnis. Piliakalnis su senovės gyvenviete yra pripažintas archeologijos paminklu. Archeologijos paminklo teritoriją sudaro piliakalnis su vakarinėje papėdėje esančia senovės gyvenviete. Pietiniuose pakraščiuose ir šlaituose aptinkama kultūrinio sluoksnio pėdsakų, rasta gruoblėtu paviršiumi lipdytos keramikos. Piliakalnis apardytas arimų, aikštelės pakraščiuose iškasti II Pasaulinio karo apkasai. Jis dirvonuoja, rytinis šlaitas apaugęs praretintais lapuočiais. Šiaurės rytų ir pietryčių šlaituose įrengti laiptai. Piliakalnio papėdėje, tarsi pabrėždama jo didingumą, išsikerojo daugiakamienė liepa. Iš jos kelmo išsišakojo net 37 kamienai.

Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis  su senovės gyvenviete (Pajevonio seniūnija)
Pajevonys nuo seno garsėja savo gražiomis apylinkėmis. Viena iš tokių lankytinų vietų – Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis su senovės gyvenviete, įrašytas į respublikinės reikšmės Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Dar šis piliakalnis yra vadinamas Pilies kalnu. Pakeliui į Kunigiškių piliakalnį, tarsi praeities paslapčių sargyboje, stovi žilojo Krivio skulptūra (aut. J. Zubavičius). Pajevonio piliakalnis stūkso didžiuliame tarp Skardupio ir Ėglupio upelių esančiame kranto kyšulyje. J. Basanavičius nurodo, kad XIX a. prie piliakalnio buvo rasta keletas monetų, kaldintų imperatoriaus Kaligulos ir Tiberijaus valdymo laikais. P. Tarasenka mini vėliau čia rastą sidabrinę imperatoriaus Klaudijaus 51 m. monetą. 1963-1964 m. Lietuvos Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto archeologų grupė, vadovaujama P. Kulikausko, atliko pirmuosius archeologinius piliakalnio kasinėjimus. Buvo tirta piliakalnio aikštelė ir nedidelė dalis gyvenvietės (ji dar kartą tirta 1994 m.). Kasinėjimų metu buvo rasta papuošalų – žalvarinių segių, įvijinių žiedų, smeigtukas, įvija su pakabučiais ir kt. Visi radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pagal rastas Romos monetas, keramiką ir kitus dirbinius nustatyta, kad Pajevonio piliakalnis su gyvenviete buvo įrengti ir naudoti jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, užėmė labai didelį plotą, buvo gerai įtvirtinti ir vaidino svarbų vaidmenį to meto prekyboje. Prie piliakalnio yra stendas – seniūnijos žemėlapis, piliakalnio istoriją atspindintis stendas bei ,,Šauklio” skulptūra.

Šakių piliakalnis (Pajevonio seniūnija)
 Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Jevonio kairiajame krante. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Pasakojama, kad tai buvusi Perkūno šventykla. Nuo stogastulpio esančio prie Šv. Jono upės (Jevonio), iki Šakių piliakalnio yra gražus upelio slėnis su stačiais vagos krantais, bei vietomis, kur galėjo būti dar dvi pagonių šventyklos.

Ragaišių piliakalnis (Pajevonio seniūnija)
Maždaug 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnio arba dar kitaip rašytiniuose šaltiniuose minimo Pilies kalno, stūkso Juodkalniu arba Aspertavu vadinamas Ragaišių piliakalnis. Archyvinėje medžiagoje minima, jog ant Juodkalnio buvo akmuo su ženklais, o pagal padavimą, čia nuskendę bažnyčios varpai, kurie skamba iki šiol. Juodkalnis dar buvo vadinamas apsauginiu – Sargybų piliakalniu, kuriame pavojaus laužams suliepsnojus, visi gyventojai rinkdavosi į Pilies kalną. Sekant padavimu, senovėje Sargybų piliakalnis buvęs požeminiais tuneliais sujungtas su Žinyčios kalnu (kur dabar stovi Pajevonio bažnyčia), o šis tokiu pat tuneliu sujungtas su Pilies kalnu. Prie pat Ragaišių piliakalnio išlikę ir vėlyvesnės istorijos pėdsakai – karinių bunkerių griuvėsiai.

Misviečių piliakalnis (Šeimenos seniūnija)
Misviečių piliakalnis (Kapkiemis) įrengtas aukštumos kyšulyje, 2,4 km į pietvakarius nuo Obelupio ir Širvintos (Senaširvintos) santakos, 1,1 km į šiaurės rytus nuo Šukių piliakalnio ir 0,65 km į pietryčius nuo Kaukakalnio kaimo kapinių, Brideikio dešiniajame krante. Į rytus nuo piliakalnio esančioje aukštumoje yra gyvenvietė – Misviečių kaimas. Ji yra palyginti lygiame lauke. Piliakalnyje yra senosios kapinės, todėl piliakalnis ir vadinamas Kapkiemiu. Piliakalnis apardytas jame buvusių kaimo kapinių, ant pylimo stovi kryžius. Aikštelė dirvonuoja, pylimas apaugęs krūmais. Į rytus nuo piliakalnio, 0,2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos keramikos, geležies gargažių (išdegusios ir sulipusios į gabalus anglys).

Šukių piliakalnis (Šeimenos seniūnija)
Šukių piliakalnis yra Brideikio kranto kyšulyje. Iš šiaurės ir vakarų jį juosia Brideikio upelis, iš pietryčių – gretima aukštuma. Piliakalnyje rastas akmeninis laivinis kirvis ir gruoblėtos keramikos. 1965 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Pasakojama, kad piliakalnyje buvo požemiai, skylė, o į pietryčius nuo piliakalnio – akmenų grindiniai. Teigiama, kad dvarininkas Skomėkis nukasęs visą piliakalnio viršų, 3-4 m aukščio, mat jam prisisapnavę, kad piliakalnyje prisėta daug pinigų. Taip pat nurodoma, kad ūkininkas, norėdamas išplėsti savo pievą, upelio vagą nukreipęs pačia piliakalnio papėde, dėl to pradėjo griūti piliakalnio šlaitas.

Pavištyčio piliakalnis (Vištyčio seniūnija)
Pavištyčio piliakalnis vienu kilometru nutolęs nuo Pavištyčio kaimo ir 120 m nuo bevardžio šiaurinėje dalyje telkšančio ežero. Vakarinėje ir pietinėje dalyje piliakalnį juosia gilios pelkėtos daubos. Rytinė ir šiaurinė dalis siekia aukštesnius laukus. Pavištyčio piliakalnis – tai didoka ir aukšta kalvoto lauko natūrali kalva. Sakoma, kad piliakalnyje nugrimzdusi bažnyčia ir Šv. Velykų rytą girdėti skambinant varpais. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. 1962 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Šiaurės rytų papėdėje, 0,2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta perdegusių akmenų, molio tinko.

Vištyčio piliakalnis (Vištyčio seniūnija)
Vištyčio piliakalnis stūkso 2 km į pietus nuo kelio Vištytis–Kalvarija. Piliakalnis yra 20 metrų aukščio, stačiais 35–40 laipsnių šlaitais. Apie piliakalnio atsiradimą vietiniai gyventojai pasakoja padavimą. Sakoma, jog toje vietoje kažkada buvo didelis dvaras. Jis priklausė žiauriam ponui Kakeraičiui. Šis už mažiausią nusikaltimą baudžiauninkus bausdavo ir net žudydavo. Ponas turėjo tris dukteris. Iš visų gražiausia buvo jauniausioji duktė, vardu Pilė. Visi stebėdavosi, išvydę jos nepaprastą grožį. Ir pamilo gražuolę Pilę vienas jaunas dailus to pono baudžiauninkas Mindaugas. Pilė taip pat neliko abejinga šauniam jaunikaičiui. Sužinojęs, kad Pilė pamilo baudžiauninką, tėvas labai supyko ir liepė budeliams nuplakti Mindaugą. Tie jį mirtinai užplakė. Ponas įsakė baudžiauninką palaidoti taip, kad nė žymės neliktų. Sužinojusi apie tai, Pilė verkė, rankas laužė, o naktį išėjo kapo ieškoti. Atradusi nutarė mylimajam amžiną kapą supilti. Dieną, užsidariusi savo kambaryje, verkė, o naktį su prijuoste žemę nešė ir kapą pylė. Žmonės pradėjo kalbėti, kad Mindaugo kapas stebuklingai auga. Pagaliau Pilė supylė aukštą kalną ir netrukus mirė. Nuo to laiko kalną ėmė vadinti Pilės kalnu, arba Piliakalniu.

Piliūnų piliakalnis (Pilviškių seniūnija)
Piliakalnis yra per 3 km nuo Pilviškių, kairėje pusėje kelio į Piliūnus, prie Rausvės tilto. Piliakalniui įrengti panaudota iškilusi lauko aukštumos dalis kairiajame Rausvės krante, kuri supa piliakalnį iš pietų ir rytų. Šiaurine pašlaite eina kelias, o iš vakarų plyti dirbami laukai. Iš lauko pusės piliakalnis yra 4 m aukščio. Ariamame lauke į vakarus nuo piliakalnio rasta lipdytos, rauplėtos ir lygiu paviršiumi keramikos.

Rementiškių Šapalų piliakalnis (Klausučių seniūnija)Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Šešupės kairiajame krante, santakoje su bevardžiu upeliu. Jis žinomas ir Matarnų, Slabadų, Zaliesės, Sūduvos bei Šapalų vardais, dar vadinamas Prancūzų kapu. Apsukus pusę didelio Šešupės vingio ties Matarnų kaimu, kairiajame krante galima aplankyti Rementiškių piliakalnį – dvarvietę. Jo žvalgymo metu išsiaiškinta, kad tai ariamo lauko dalis be jokių dirbtinių įrengimų. Arimo paviršiuje rasta stambių senoviškų plytų, čerpių nuolaužų, keli smulkios žiestos keramikos fragmentai. Iš jų sprendžiama, kad 16–17 a. čia stovėjęs dvaras.

Virbalio piliakalnis (Virbalio seniūnija)
Dar vadinamas Virbalgirio piliakalniu, arba Paskendusiu dvaru. Manoma, kad šiame piliakalnyje kadaise buvę stebuklų, vaidenosi, rasta senovinių iškasenų ir žmonių kaulų.

Kudirkos Naumiesčio piliakalnis (Kybartų seniūnija)Piliakalnis, vadinamas Napoleono kalnu, yra per 1,5 km į pietus nuo Kudirkos Naumiesčio, kiek į dešinę nuo kelio, per 100 m nuo Širvintos. Pasakojama, kad šį piliakalnį supylę prancūzai. Vakariniuose ir šiauriniuose pakraščiuose likę apgriuvę apkasai. 1983-1985 m. jo liekanas tyrinėjo archeologai. Piliakalnyje rasta stulpinės konstrukcijos stačiakampių pastatų liekanų. Išliko statmenai sukaltų kuolų, apipintų virbais ir apkrėstų moliu bei židinių liekanų. Rasta lipdytos gruoblėtu ir lygiu paviršiumi keramikos. Aikštelės viduryje aptikta XIIIa.-XIVa. puodų degimo krosnies liekanų. Krosnies sienelės krėstos moliu, 3–34 cm storio, padas iš lauko akmenų ir molio. Tai buvo pirmasis tokio tipo radinys Lietuvos piliakalniuose. Panašios puodų degimo krosnys randamos Skandinavijos pusiasalyje. Joje buvo ornamentuotos žiestos keramikos, įtveriamasis strėlės antgalis ir geležinis svaidomosios ieties antgalis. Manoma čia buvus medinę pilį, kurią XIV a. pirmoje pusėje sunaikino kryžiuočiai.

Kaupiškių piliakalnis (Vištyčio seniūnija)
Piliakalnis įrengtas didelės kalvos viršūnėje. XIX a. minimi buvę pylimai. Pietvakarinėje ir šiaurinėje piliakalnio papėdėse, 1,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta gruoblėtos ir lygios keramikos. Piliakalnis nelieka nepastebėtas. Jis yra 16 m aukščio, o nuo piliakalnio matyti gražus gamtos peizažas. Manoma, kad Kaupiškių piliakalnis susijęs su baltų gentimis. Todėl, 2011 m. rugsėjo mėn. baltų dienai paminėti ant Kaupiškių piliakalnio buvo uždegtas laužas baltų vienybės proga. Ant piliakalnio buvo sukrautas akmenų aukuras tam, kad nebūtų išdegintas piliakalnio paviršius. Šią idėją sugalvoję aktyvistai norėjo, kad nuo kalno matytųsi buvusios prūsų žemės, netoli – ir kaimynai lenkai. Laužo uždegimas tarsi tradicija, kuri sukviečia ne tik visus vilkaviškiečius, bet kartu ir kaimynus iš Šakių bei Marijampolės.