Nepažįstamas, tolimas ir neatrastas Suvalkijos kraštas sudomino Jūros šventės dalyvius

Kokie tie suvalkiečiai, ar tikrai tokie skūpūs, kaip anekdotuose, ką įdomaus jie gali pasiūlyti šiuolaikiniam informacijos ir pramogų persotintam miestiečiui? Šie ir kiti klausimai nuolat iškildavo savaitgalį Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojams, bendrai su Kazlų Rūdos, Šakių ir Marijampolės kolegomis dirbusiems Jūros šventėje. Kartu su Lietuvos turizmo informacijos centrų asociacija rengtame stende „Keliauk Lietuvoje“ Jūros šventės metu Turizmo skvere buvo pristatomi ir Vilkaviškio rajono turizmo objektai bei galimybės. Mūsų stendus aplankė įvairiausi žmonės. Dalis jų, pasiūlius apsilankyti Suvalkijoje, tik sumojuodavo rankomis – vai, kaip toli – ir nueidavo toliau švęsti. Bet tai tik viena dalis. Kiti stabteli, išklauso ir domisi. Dažniausi turizmo ir verslo informacijos centro atstovų gauti klausimai – ar mes rasim kur pernakvoti, kur pavalgysime, ką naujo, ko kitur nėra, pamatysime? Koks Vilkaviškio įvaizdis vakarų Lietuvos žmonių galvose? Vieni girdėję Paežerių dvarą (ypač puiku buvo šeštadienį po tiesioginės LRT laidos, transliuotos iš Paežerių dvaro – ne vienas užsinorėjo ten apsilankyti). Kitus jau anksčiau sudomino J. Basanavičiaus tėviškė, Kybartų požemiai. Retam buvo tekę apsilankyti alpakų ūkyje, bet jos kaip magnetas traukė ne tik vaikus – kai kas net alpakų nutrauką naujame kelionių vadove „Po Lietuvą su šeima“ paglostydavo… Na ir žinoma – Plaktukų muziejus. Nemaža dalis atėjusiųjų jau buvo apie jį girdėję, ir dabar tenorėjo pasitikslinti, kur jį surasti, ar priims mažą grupelę ir kt. Labai domino įvairiose vietose vykstančios edukacijos. Jos ypač svarbios buvo stendus aplankiusiems pajūrio ir Latvijos gidams. Kelionių organizatoriai jau planuoja kitų metų sezono naujienas – o juk neatrastas ir nepažintas kraštas – puikiausia ir brangiausiai parduodama naujiena bet kuriam turistui. Vilkaviškio pakraštyje įsikūręs Vištyčio regioninis parkas – projekte „BTA be streso“ – įvardintas kaip viena geriausių vietų atsipalaiduoti po įtampos. Kas gi gali būti geriau nei kokio nors topo viršūnėje esantis objektas? Neretas domėjosi – o jei pasiliksiu sekmadienį – ar įsileis mane muziejai, dvaras, ar bus kur ryte išgerti kavos, skaniai pavalgyti? Jau nuo pradžių jutome –tai kitokie turistai, nei mums įprasti kauniškiai ar trumpam užsukantys užsieniečiai. Pirmiausia – jie planuoja savaitgalio ar savo kasmetinių atostogų 2-3 dienų išvyką, o ne vienadienę iškylą – tad finansiškai rajonui jie tikrai įdomesni. Bet ir reiklesni – „O ar bus ką mums ten 2 dienas veikti, ar ne geriau važiuoti į Marijampolę, o paskui iš ten aplankyti ir Vilkaviškį“. Tad, norėdami priimti žemaičius ar pajūrio svečius, turime kiek kitaip pasiruošti, pagalvoti apie užimtumą visą savaitgalį. Matyt neišvengiama, jog atvažiavę 200-250 kilometrų ir ilgesniam laikui, svečiai stengsis kuo daugiau pamatyti. Ir vienu rajonu jie tikrai nesitenkins. Todėl, labai svarbus mūsų savivaldybių bendradarbiavimas turizmo srityje savaitgaliais, bendrų maršrutų ar pasiūlymų buvimas, siūlymas svečiui aplankyti ir gretimą rajoną. Atrodo, neegoistiška, visai nesuvalkietiška. Juk kaimynui bus gerai. Tačiau, jei gerai kaimynui, bus gerai ir mums. Daugiau pamatęs ir puikiai praleidęs savaitgalį svečias bus geriausia mūsų krašto reklama. Taigi, lėtai formuojasi nauja, mums dar nepažįstama tikrojo lietuviškojo dvidienio savaitgalinio turizmo rinka. Ar taps jai įdomus mūsų kraštas – tai priklauso ne tik nuo objektyviai egzistuojančių mūsų resursų, bet ir nuo mūsų noro investuoti į savo krašto turizmo ir jo marketingo plėtrą. Nors iš pirmo žvilgsnio tos investicijos gerokai primena tiesiog išlaidas, ateitis kiekvienoje rinkoje priklauso augantiems.

V. Girdauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.