Įžymūs žmonės

PETRAS KRIAUČIŪNAS (1850-1916)
Vertėjas, pedagogas, tautinio atgimimo ir kultūros veikėjas gimė 1850 m. rugsėjo 16 d. Papečkių k. (dabar Girėnų k.), Vilkaviškio r. Baigęs Vištyčio pradinę mokyklą mokėsi Marijampolės gimnazijoje , Seinų kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje, tačiau kunigu netapo. Atsisakęs šventintis į kunigus 1881 m. Varšuvos universitete įgijo lotynų kalbos mokytojo specialybę. Dėstė Marijampolės gimnazijoje, už metraščio „Aušra“ rėmimą ir platinimą iš mokytojo pareigų buvo atleistas. Dirbo teisėju Plokščiuose, advokatu Marijampolėje, vėliau vėl mokytojavo Marijampolės gimnazijoje. 1914 m. sudarė lietuvių kalbos ir literatūros programą vidurinėms mokykloms. Rinko lietuvių tautosaką, rengė lietuvių kalbos žodyną. P. Kriaučiūnas kartu su žmona globojo sunkiai sergantį rašytoją V. Kudirką, padėjo „Varpo“ leidėjams. 1915 m. su Marijampolės gimnazija evakavosi į Jaroslavlį (Rusija).

VINCAS PIETARIS (1850–1902)
Gydytojas, rašytojas, pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autorius V. Pietaris gimė 1850 m. spalio 9 d. valstiečių šeimoje, Žiūrių – Gudelių kaime, Vilkaviškio r. Mokėsi Pilviškių pradinėje bei Marijampolės apskrities mokyklose ir Suvalkų berniukų gimnazijoje. Ją baigęs, 1870 m. gavo stipendiją studijoms Maskvos universitete. Čia jis baigė Fizikos ir matematikos studijas ir tais pačiais metais buvo priimtas į Medicinos fakultetą, kurį baigė 1879 m. Studijų metais užsimezgė draugystė su J. Basanavičiumi, kuri dar labiau sustiprino jo patriotines nuotaikas. 1879 m. jis vedė Mariją Kosovič ir persikėlė į Ustiužną (Rusija, Vologdos sritis), kur iki gyvenimo pabaigos dirbo apskrities gydytoju.
Reikšmingiausias V. Pietario kūrinys – romanas “Algimantas” (1904 m.). Tai įdomus, lengvo stiliaus romanas, parodantis lietuvių tautos kovos už laisvę grožį, jos heroizmą. Paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį V. Pietaris ypač intensyviai reiškėsi lietuvių draudžiamoje spaudoje savo rašiniais bei proza. Tiesa, tyliai, po įvairiais slapyvardžiais užsislėpęs, norėdamas likti neatpažintas ir išties toks likęs – Lietuva apie V. Pietarį sužinojo tik po jo mirties.

JONAS BASANAVIČIUS (1851-1927)
Lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose, Vilkaviškio rajone.
Mokėsi pas kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau Marijampolės gimnazijoje. 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos – filologijos fakultetą, vėliau perėjo į Medicinos fakultetą. Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti. 1880-1905 m. gyveno ir dirbo Bulgarijoje, išskyrus 1882-1884 m. – šiais metais dirbo Prahoje ir Vienoje. 1883 m. tapo laikraščio „Aušra“ leidėju ir pirmuoju redaktoriumi. 1905 m. Vilniuje apsigyvenusio J. Basanavičiaus pastangomis sušauktas lietuvių Seimas, įkurta Tautinė demokratinė lietuvių partija. 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičius pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją.
Parašė apie 40 studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, apie 140 įvairių straipsnių. Sudarė ir išleido tautosakos rinkinių.
Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui dar gyvam esant buvo skirta valstybinė pensija. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirties Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pavadinta jo vardu. Daugelis miestų įamžino jo atminimą paminklais bei biustais, atsirado Jono Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, aikščių, parkų ir įvairių visuomeninių pastatų.
Gimtinės sodyboje Ožkabaliuose įkurtas muziejus. 1988 m. pradėtas sodinti Tautinio Atgimimo Ąžuolynas užima apie 40 ha, jame auga apie 9000 ąžuolų.

PETRAS ARMINAS – TRUPINĖLIS (1853-1885)
Poetas, vertėjas, pedagogas P. Arminas – Trupinėlis gimė 1853 m. birželio 16 d. Degsniškių k., Vilkaviškio r.
Baigęs Gižų pradžios mokyklą ir dvi klases Marijampolės keturklasėje, tęsė mokslus Veiverių mokytojų seminarijoje. Mokytojavo Alvite, Kudirkos Naumiestyje, Marijampolės gimnazijoje. Platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Sudarė lietuvišką chrestomatiją, tačiau ji nebuvo išleista dėl patriotiškų tekstų. Reiškėsi kaip vertėjas – vertė I. Krasickio, I. Krylovo ir kt. kūrinius. Juos spausdino „Aušroje“. Lietuvybės skleidimas, nelegali veikla nepatiko caro valdžiai – Arminas pradėtas persekioti ir 1883 m. perkeltas į Augustavą. Šį paskyrimą jis sutiko kaip tremtį. Jo būseną atsidūrus toli nuo savųjų atskleidžia Lietuvon atsiųstos eilės „Dūsavimai“. Sielvartas ir ilgesys visiškai pakirto jėgas, ir poetas grįžo namo į Marijampolę, neišbuvęs nė metų svetur.
Parašė pasakėčių, eilėraščių, istorinį tyrinėjimą „Nusidavimai Lydos pilies“, kuriuos skelbė spaudoje.
Arminas taip pat buvo puikus mokytojas, kuris ne tik žinias teikė, bet ir rūpinosi dvasiniu, tautiniu savo mokinių ugdymu.

VINCAS KUDIRKA (1858-1899)
Prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas didžiausių lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo vadovų, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose, Vilkaviškio rajone.
Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Tolesnės studijos – Varšuvos universiteto Istorijos – filologijos fakultete, po metų – Medicinos fakultete.
1885 m., „Aušros“ veikiamas, nusprendžia atsidėti lietuviškai veiklai. 1888 m. įkūrė lietuvių studentų draugiją „Lietuva“. Draugija 1889 m. pradėjo leisti „Varpą“, kurį redagavo kelerius metus ir jame rašė skiltį „Tėvynės varpai“.
Nuo 1890 m., greta „Varpo“, V. Kudirkos iniciatyva buvo leidžiamas ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. Gyvenimo pabaigoje „Varpo“ redagavimas visiškai perėjo į jo rankas. 1899 m. išleido eilėraščių rinkinį „Laisvos valandos“, kuris patraukia pilietiškumu, šviesių idealų deklaravimu.
Nors mirė būdamas tik 40-ies metų, per palyginti trumpą laiką jo sukurti darbai buvo nepaprastai reikšmingi.
Gimtinėje, Paežerių k., Vilkaviškio r., išlikusi V. Kudirkos klėtelė. 1998 m. Kudirkos Naumiestyje atidarytas V. Kudirkos muziejus.

PRANAS MAŠIOTAS (1863-1940)
Garsus pedagogas, vaikų rašytojas, publicistas, vertėjas, visuomenės bei kultūros veikėjas Pranas Mašiotas gimė 1863 m. gruodžio 19 d. Pūstelninkų k., Vilkaviškio rajone.
Mokėsi carinėje Naumiesčio pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, studijavo Maskvos universiteto Fizikos – matematikos fakultete.
1891 m. persikėlė gyventi į Rygą, kur iki 1915 m. mokytojavo. Gyvendamas Latvijoje, P. Mašiotas daug dirbo įvairiose organizacijose. Buvo vienas iš Lietuvių švietimo draugijos „Žvaigždė” steigėjų.
I pasaulinio karo metais vadovavo lietuvių gimnazijoms Voroneže, po 1923 m. – gimnazijai Klaipėdoje.
Bendradarbiauti spaudoje P. Mašiotas pradėjo nuo 1884 m. Jo straipsniai pasirodydavo „Aušroje”, „Šviesoje”, „Vienybėje Lietuvininkų”, „Varpe”, „Lietuvių laikraštyje” ir kt.
Parengė ir išleido apie 150 knygų vaikams. P. Mašiotas – žymiausias knygnešių temos lietuvių vaikų literatūros kūrėjas („Kai knygas draudė“, „Pašešupių knygnešiai“). Be jaunimo literatūros, P. Mašiotas paruošė ir daugybę vadovėlių – daugiausiai iš matematikos srities. Žinomas ir kaip vertėjas – išvertė apie 40 knygų. Daugelį kūrinių pasirašinėjo Dėdės Prano slapyvardžiu. Kačerginėje, kur rašytojas su šeima gyveno 1937-1940 m., 2004 m. pradėtas kurti „Prano Mašioto pasakų parkas“. Pūstelninkų kaimas prie Šešupės, kur užaugo rašytojas, išnykęs. Netoli buvusios sodybos rašytojui atminti įrengtas memorialas.

ANTANAS KRIŠČIUKAITIS – AIŠBĖ (1864-1933)
Rašytojas, teisininkas, profesorius, pirmasis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas A. Kriščiukaitis – Aišbė gimė 1864 m. liepos 24 d. Paežeriuose, Vilkaviškio rajone.
Mokėsi Paežerių kaimo pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Maskvos universitete baigė teisės mokslus. Dirbo Rusijos teismų įstaigose.
1918 m. grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininku ir likusią gyvenimo dalį kūrė teisinės valstybės pagrindus. Profesoriavo Kauno universitete. 1920 m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas“, „Nemuno sargas“ ir kt. Parašė satyros vaizdelių ir feljetonų, išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų kūrinių.
1970 m. gimtuosiuose Paežeriuose jam pastatytas paminklinis akmuo ir koplytstulpis .

JUOZAS BAGDONAVIČIUS – BAGDONAS (1866-1956)
Gydytojas, knygnešys, aušrininkas, publicistas, politinis veikėjas gimė 1866 m. balandžio 6 d. Slibinų k., Kybartų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, studijavo Varšuvos, Maskvos universitetuose. Maskvoje dalyvavo slaptos lietuvių studentų draugijos veikloje. 1886 m. pradėjo rašyti „Aušroje“, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose, platino lietuviškus raštus.
1892 – 1899 m. – gydytojas Kudirkos Naumiestyje ir Vilkaviškyje, dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. 1983 m. areštuotas ir tardomas dėl brolio Jurgio, pagauto su draudžiamais raštais, vadinamoje „Sietyno“ byloje. Nuo 1897 m. bendradarbiavo leidiniuose „Varpas“, „Ūkininkas“, „Vienybė Lietuvninkų“. Rašė politinėmis ir socialinėmis temomis, pasirašydamas nuolat keičiamais slapyvardžiais. 1897 m. areštuotas ir kalintas Kalvarijos kalėjime. 1899 – 1906 m. gyveno Rytų Prūsijoje, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Škotijoje. Londone organizavo „Šviesos“ draugiją.
1906 m. grįžęs į Vilnių redagavo „Lietuvos ūkininką“, 1907 m. išleido leidinį „Mes ir Lietuvos socialdemokratai“. Nuo 1908 m. rašė į leidinius „Šviesa“, „Litwa“, laikraštyje „Viltis“ tvarkė nuolatinį spaudos apžvalgos skyrių. 1914 – 1918 m. Vilniuje ir Maskvoje tarnavo kariuomenėje gydytoju. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 – 1922 m. Sveikatos departamento direktorius. 1922 – 1935 m. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto profesorius, 1923 – 1924 m. – dekanas. 1944 m. pasitraukė į Austriją, vėliau į Vokietiją. 1948 m. išvyko į JAV. 1979 m. spalio 27 d. jo urna perlaidota Kudirkos Naumiesčio kapinėse.

PETRAS MIKOLAINIS (1868-1934)
Žurnalistas, leidėjas, kritikas, publicistas, knygnešys P. Mikolainis gimė 1868 m. gegužės 26 d. Čižiškių k., Vilkaviškio r. Lietuviškąją draudžiamą spaudą tėvo paskatintas savarankiškai pradėjo gabenti eidamas 19-uosius metus. M. Jankus pasiūlė pernešti per sieną ir nusiųsti į Varšuvą 5 tūkst. „Varpo“ prospektų. Vėliau spaudą daugiausia gabendavo valtimi per Vištyčio ežerą.
Bendravo su Vincu Kudirka, Suvalkijos knygnešiais – Adomu Grinevičiumi, Motiejumi Akeliu, Juozu Kancleriu ir kitais. Slapta siuntinėjo rusų draudžiamą lietuvišką spaudą į Sankt Peterburgą, Jelgavą, Rygą ir kitus miestus. Turėjo nemažai talkininkų (A. Zigmantaitė, E. Geležiūnienė, A. Šukvietis, J. Barkauskas ir kiti). Už tai persekiojamas Rusijos policijos 1900 m. pasitraukė į Mažąją Lietuvą, apsigyveno Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. Dirbo pas spaustuvininką J. Šionkę, jam iš Lietuvos parūpindavo rankraščių. 1893 m. Tilžėje įsteigė lietuviškos spaudos sandėlį–parduotuvę. Buvo kartu ir prekybininkas, ir leidėjas. Čia draudžiamos lietuviškos spaudos gaudavo iš Lietuvos atvykstantys knygnešiai. Organizavo lietuviškos spaudos gabenimą į Lietuvą, nuveždavo ir pats. Buvo „Varpo“ ir kitų leidinių atsakingasis leidėjas. Dėl tokios veiklos buvo priverstas išvykti iš Prūsijos, apsigyveno JAV. Įsitraukė į lietuvių draugijų veiklą, dirbo redakcijose, leidyklose. Leido knygas, rašė vadovėlius, mokslo populiarinimo knygeles, lietuviškų knygų katalogus.

JUOZAS RIMŠA (1875-1970)
Knygnešys, Lietuvos politinis veikėjas, skulptoriaus Petro Rimšos brolis gimė 1875 m. rugpjūčio 24 d. Margiuose (dabar Naudžiai, Vilkaviškio r.).
1884-1888 m. mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, Pilviškiuose pas knygnešį Pauliukevičių mokėsi knygų įrišimo amato. Gižuose turėjo savo knygrišyklą. Rinko „Ūkininko“, „Varpo“ prenumeratas, pats platino lietuvišką spaudą. Buvo vienas aktyviausių „Sietyno“ draugijos narių.
1898 m. lapkričio 18 d. su draudžiamos literatūros kroviniu sulaikytas Vilkaviškio geležinkelio stotyje ir pasodintas į Kalvarijos kalėjimą. Paleistas toliau tęsė savo veiklą, todėl vėl buvo suimtas ir 1899 m. trims metams ištremtas į Odesą.
Grįžęs 1902 m. su Stasiu Matulaičiu ir Juozu Kačergiu įkūrė Lietuvos socialdemokratų partijos Suvalkijos krašto organizaciją. Panaikinus spaudos draudimą, tais pačiais kanalais platino socialdemokratinę literatūrą. Tėvui mirus, grįžo į jo ūkį ir per trumpą laiką kartu su broliu Jurgiu padarė jį pavyzdiniu.
1905-1907 m. revoliucijos dalyvis, „Šviesos“ draugijos veikėjas. 1905 m. balandžio 15 d. po mitingo Paežeriuose suimtas ir 6 mėn. pasodintas į Kalvarijos kalėjimą. 1909 m. vėl suimtas ir ištremtas į Kauno guberniją.
1915 m. vokiečiai suėmė už politinę veiklą ir išvežė į karo belaisvių stovyklą. Ten įkūrė lietuviškų knygų bibliotekėlę. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, po jos įsijungė į Valstiečių liaudininkų sąjungos veiklą. 1940 m. paskirtas Pilviškių valsčiaus viršaičiu.

JUOZAS TYSLIAVA (1902-1961)
Poetas, vertėjas, žurnalistas, leidėjas J. Tysliava gimė 1902 m. lapkričio 1 d. Geisteriškių k., Vilkaviškio r.
Baigęs Keturvalakių mokyklą, mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje. Studijavo Kauno ir Paryžiaus universitetuose. 1919 m. buvo įstojęs į savanorių gretas.
Nuo 1920 m. dirbo „Steigiamojo Seimo darbų“ ir laikraščio „Žemdirbių balsas redakcijose, 1922 m. – Eltoje, laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentas. 1932 m. rudenį išvyko į JAV, kur praleido apie pusę savo gyvenimo. 1940-1961 m. redagavo laikraštį „Vienybė“, vėliau perėmė laikraščio leidimą. Buvo aktyvus JAV lietuvių bendruomenės veikėjas.
1992 m. pasirodė pirmasis jo poezijos rinkinys „Žaltvykslės“, 1923 m. – „Traukinys“, 1924 m. – „Nemuno rankose“, 1926 m. – „Tolyn“. 1924 m. parengė poezijos antologiją „Sūduva“. 1929 m. išleido poezijos knygelę „Vėjų taurė“ prancūzų kalba.
Juozas Tysliava buvo savitas, individualaus braižo poetas, nepritapo nė prie vienos tuo metu buvusios literatūrinės srovės. Žavėjosi Kazio Binkio kūryba, priklausė „Keturių vėjų“ sąjūdžiui. Svarbiausi jo lyrikos motyvai – gamta, meilė, kaimas ir miestas. Jo poetinis žodis jaunas ir veržlus, kūrybos centrinė figūra – šių laikų žmogus, jo vargai ir rūpesčiai, svajonės ir liūdesys.

SALOMĖJA NĖRIS (1904-1945)
Poetė, vertėja S. Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose, Vilkaviškio rajone.
Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, Marijampolės, Vilkaviškio gimnazijose. Kauno universitete studijavo lietuvių ir vokiečių filologiją. Baigusi universitetą, mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune, II pasaulinio karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje.
Pirmąjį eilėraštį Salomėjos Nėries slapyvardžiu išspausdino 1923 m., pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ – 1927 m. dar būdama studentė. 1931 m. pasirodė antrasis eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“, 1935 m. – „Per lūžtantį ledą“. Už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ 1938 m. S. Nėris gavo Valstybinę premiją. Karo metu lyrikos rinkiniuose „Dainuok širdie gyvenimą“ (1943 m.) ir „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945 m.) ji ištobulino klasikinio eilėraščio modelį. 1944 m. grįžusi į Lietuvą poetė parsivežė naujo rinkinio „Prie didelio kelio“ rankraštį. Net 50 metų jis išgulėjo slepiamas. Vietoj jo buvo išspausdintas kitas pakeistu pavadinimu ir pataisytas rinkinys. 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido autentišką paskutinį poetės rinkinį „Prie didelio kelio“ tokį, kokį norėjo matyti ji.
Poetės tėviškės pastatai sudegė 1944 m. Išlikę du tvartai, gyvenamojo namo pamatai. 1972 m. sodyboje pastatytas paminklinis akmuo.

ANTANAS VAIČIULAITIS (1906-1992)
Lietuvos diplomatas, rašytojas, vertėjas Antanas Vaičiulaitis gimė 1906 m. birželio 23 d. Didžiuosiuose Šelviuose, Vilkaviškio rajone.
Baigė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, Kauno universitete studijavo lietuvių ir prancūzų filologiją, prancūzų kalbos studijas gilino Grenoblio ir Sorbonos universitetuose, dirbo diplomato darbą Romoje. Redagavo katalikišką moksleivių žurnalą „Ateitis“, dirbo vertėju, „Eltos“ redaktoriumi. 1940 m. apsigyveno JAV, redagavo žurnalą „Aidai“, dirbo pedagogu.
Parašė novelių rinkinius „Vakaras sargo namelyje“ (1932 m.), „Vidudienis kaimo smuklėje“ (1933 m.), „Pelkių takas“ (1939 m.), „Kur bakūžė samanota“ (1947 m.), „Vidurnaktis prie Šeimenos“ (1986 m.), romaną „Valentina“ (1936 m.) ir kt.
Antanas Vaičiulaitis – XX a. ketvirtojo dešimtmečio kartos rašytojas, išsiskiriantis ypač šviesiu humanistiniu pasaulio suvokimu ir dėmesiu estetiniam kūrinio formos tobulumui. Vaičiulaitis yra vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų lietuvių literatūroje, atstovaujantis brandžiai ir laisvai nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai.
Rašytojo A. Vaičiulaičio tėviškės sodyboje išlikę klėtis ir tvartas. Sodybos vietoje 2006 m. vasarą atidengtas paminklinis akmuo rašytojui atminti.

ANTANAS BALTŪSIS – ŽVEJYS (1915-1948)
Lietuvos partizanų vadas Antanas Baltūsis – Žvejys gimė 1915 m. Gulbiniškių k., Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi Šakių gimnazijoje, Vilkaviškio kunigų seminarijoje, tačiau nejausdamas pašaukimo būti kunigu iš seminarijos išėjo ir mokytojavo. 1939 m. įstojo į Karo mokyklą.
1945 m. pavasarį įsitraukė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą, vėliau paskirtas Tauro apygardos laikraščio „ Laisvės žvalgas“ vyr. redaktoriumi. Nuo 1946 m. buvo Tauro apygardos vadas. 1947 m. apygardos pasitarime išrinktas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku. 1948 m. MGB kareiviams apsupus sodybą Gulbiniškių k. nusišovė. 2002 m. Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis . Apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais.

KAZYS BRADŪNAS (1917-2009)
Lietuvių poetas, publicistas Kazys Bradūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršų k., Vilkaviškio r.
Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje sukūrė pirmuosius savo eilėraščius. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Redagavo žurnalą „Ateitis“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių apsigyveno Vokietijoje, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje. Išeivijoje daug dirbo Lietuvos kultūros labui. 1951 m. suredagavo poezijos antologiją „Žemė“, nuo 1952 m. dirbo žurnalo „Literatūros lankai“ redakcijoje, nuo 1961 m. redagavo dienraščio „Draugas“ savaitinį kultūrinį priedą. Atkūrus nepriklausomybę 1994 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
JAV su kitais redagavo veikalus „Lietuvių literatūra svetur, 1945-1971 m.“, „Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990 m.“, trečiąjį „Lietuvos poezijos tomą“ „Aidus“. Poezijos rinkinius „Vilniaus varpai“ (1943 m.) ir „Pėdos arimuos“ (1944 m.) išleido gyvendamas Lietuvoje. Vokietijoje pasirodė „Svetimoji duona“ (1945 m.), „Maras“ (1947 m.), „Apeigos“ (1948 m.). Amerikoje išleistais poezijos rinkiniais K. Bradūnas atsiskleidžia kaip brandus ir ištikimas lietuvių tautos, jos istorijos ir kultūros poetas. Tai ypač akivaizdu eilėraščių rinkiniuose „Devynios baladės“ (1955 m.), „Sidabrinės kamanos“ (1964 m.), „Donelaičio kapas“ (1970 m.), „Duona ir druska“ (1992 m.) ir kt.
Gimtinėje, Kiršų k., išlikęs poeto K. Bradūno gimtasis namas.