Senoji svetainės versija

Įžymūs žmonės

Antanas Vaičiulaitis

Svarbiausios A. Vaičiulaičio gyvenimo datos

Antanas Vaičiulaitis gimė 1906 m. birželio 23 d. Didžiųjų Šelvių kaime prie Vilkaviškio. Pradžios mokyklą lankė Vilkaviškyje. 1919-1927 m. mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje.

1925 m. Krivulėje A. Vaičiulaitis paskelbė pirmuosius savo eilėraščius. 1927 m. įstojo į Lietuvos universitetą Kaune, kur studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas ir literatūrą. Baigęs universitetą, trumpą laiką mokytojavo Kauno Jėzuitų gimnazijoje. 1935-1938 m. gilino prancūzų literatūros studijas Grenoblio universitete ir Sorbonoje.

Grįžęs į Kauną, 1938-1940 m. A. Vaičiulaitis dirbo Eltoje ir teologijos-filosofijos fakultete dėstė naujosios lietuvių literatūros kursą, savo akiratį plėtė dažnomis kelionėmis po Europą.

1940 m. A. Vaičiulaitis pradėjo dirbti Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Lietuvos ambasadoje Romoje. Po kiek laiko jam teko emigruoti į JAV. 1941-1945 m. dėstė Marianapolio kolegijoje lietuvių kalbą. 1943 m. stojo į JAV karo tarnybą, tačiau dėl sveikatos buvo paleistas į atsargą. 1945-1947 m. redagavo leidinį „Amerika“, 1947 – 1951 m. dėstė prancūzų kalbą Scrantono universitete. Nuo 1951 m. A. Vaičiulaitis perėjo dirbti į JAV Informacijos tarnybą, į Amerikos Balso lietuviškąjį skyrių ir persikėlė gyventi į Vašingtoną.

A. Vaičiulaitis mirė 1992 m.

Gražiausios A. Vaičiulaičio kūrybos stilistinės kultūros ypatybės-išlaikytas poetinis pasakojimo skaidrumas, švelni tradicinių fabulų psichologizacija ir impresionistinis kompozicijos judrumas.

A. Vaičiulaičio vienintelis romanas „Valentina“ buvo išleistas 1936 m. Šis romanas laimėjo „Sakalo“ leidyklos premiją.

„Valentina“ – tai subtilios meilės istorija, savo gamtiniu fonu ir impresionistiniu vaizdavimo būdu artimas I. Šeiniaus „Kupreliui“. Romane nėra aiškiai apibrėžtos vietos ir laiko. Veiksmo vieta-Kirbynės bažnytkaimis-tai ne geografinė vieta, o tik literatūrinis fonas. Laikotarpio (diktatūrinio rėžimo laikai nepriklausomoje Lietuvoje) bruožai kūrinyje neanalizuojami. Šis atsitraukimas nuo konkrečios vietos ir apibrėžto laiko romane laikytini ne silpnybe, bet psichologinės tikrovės perkėlimu į idealesnę estetinę plotmę. Toji psichologinė tikrovė – pirmosios jaunuolių meilės išsiskleidimas ir jos žuvimas – ir yra tie elementai, dėl kurių „Valentina“ nesensta. Romane A. Vaičiulaitis parodo jaunuolių vidaus pasaulio grožį, žavisi Lietuvos gamta.

„Valentina“ – tai vienas iškiliausių estetinio realizmo kūrinių lietuvių literatūroje. Jis turi vietą mūsų literatūroje kaip savita tų laikų pasaulinės srovės-modernizmo-apraiška.

A. Vaičiulaičio kūryba

•    Vakaras sargo namely: [apsakymai]. – Kaunas: Sakalas, 1932. – 130p.

•    Vidudienis kaimo smuklėj: novelės. – Kaunas, 1933.

•    Mūsų mažoji sesuo. – Kaunas: Sakalas, 1936. – 163p.

•    Valentina: [romanas]. – Kaunas: Sakalas, 1936. – 220p.

•    Natūralizmas ir lietuvių literatūra. – Kaunas: Sakalas, 1936. – 115p.

•    Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio: kelionės įspūdžiai. – Kaunas: Šv. Kazimiero d-ja, 1937. – 208p.

•    Pelkių takas: novelės. – Kaunas, 1939. – 205p.

•    Outline history of Lithuanian literature: [apybraiža]. – Chicago, 1942. – 54p. – Anglų k.

•    La Literatura, Guardian de la Nation: [apybraiža]. – Chicago, 1943. – Ispanų k.

•    Vakaras sargo namelyje: [apsakymai]. – Kaunas: Sakalas, 1944. – 127p.

•    Kur bakužė samanota: [istorijos, pasakos]. – New York: Kultūros inst., 1947. – 288p.

•    Italijos vaizdai: kelionės įspūdžiai. – Stuttgart: Lux, 1949. – 91p.

•    Valentina: romanas. – 2-ji patais. laida. – Schweinfurt: Venta, 1951. – 141p.

•    Pasakojimai: rinktinės novelės. – Nördlingen: Venta, 1955. – 342p.

•    Auksinė kurpelė: pasakų rinktinė. – Nördlingen: Venta, 1957. – 244p.

•    Noon at a country inn: [rinktinės novelės] / vertė A.Baranauskas ir kt. – New York: Maryland, 1965. – 142p. – Anglų k.

•    Gluosnių daina: padavimai. – Boston: J.Kapočius, 1966. – 127p.

•    Apaštalų iškeliavimas. – Chicago: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1970. – 67p. – (Mažoji biblioteka).

•    Mūsų mažoji sesuo. – London: Nida, 1970. – 104p.

•    Vakaras sargo namely. – Chicago: Jonas Karvelis, 1976. – 167p.

•    Ir atlėkė volungė: eilių knyga. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1980. – 96p.

•    Vidurnaktis prie Šeimenos: novelės ir apsakymai. – Chicago: Ateities Literatūros Fondas, 1986. – 131p. – (Literatūros serija; nr. 33 ).

•    Pasakos. – Vilnius: Vyturys, 1989. – 143p.

•    Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas. – Vilnius: Vaga, 1989. – 493p.

•    Knygos ir žmonės: str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992. – 586p.

•    Valentina: romanas. – 4-as leid. – Vilnius: Vaga, 1992. – 124p.

•    Popiežiaus paukštė: rinktinės novelės / sudarė G. Viliūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 260p. – (Skaitinių serija; 9).

Antanas Kriščiukaitis

Antanas Kriščiukaitis (Aišbė)

(1864 m. liepos 24 d. Paežeriuose (Vilkaviškio r.) – 1933 m. spalio 30 d. Kaune) – rašytojas, teisininkas, profesorius.

Biografija

1918 m. iš Rusijos grįžo į Lietuvą ir likusią gyvenimo dalį kūrė teisinės valstybės pagrindus. Organizavo Teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, iki mirties ėjo Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininko pareigas. 1920 m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją.

Nuo 1923 m. buvo Lietuvos universiteto Teisių fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės dėstytojas. Parengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą ir baudžiamojo proceso kursą studentams. Redagavo 1930 m. išleistą Teisingumo ministerijos leidinį „Lietuvos teismas 1918 – 1928 m.“, pirmininkavo pirmajam lietuvių, latvių ir estų teisininkų kongresui, įvykusiam Kaune 1931 m. gegužės 21-23 d.

1931 m. gavo aukščiausią Lietuvoje apdovanojimą – Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordiną. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Gimtuosiuose Paežeriuose pastatytas jam skirtas stogastulpis (tautodailininkas Leonas Juozonis)

Kūryba

Aišbės slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas“, „Nemuno sargas“ ir kt. Parašė apsakymų rinkinį „Kas teisybė, tai ne melas“ (1892 m.), trumpų satyros vaizdelių ir feljetonų rinkinį „Satyros trupiniai“ (1928 m.), išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų grožinių kūrinių.

Mirė 1933 m. spalio 30 d. Kaune.

Jonas Basanavičius

Jonas Basanavičius – žymiausia XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo figūra, įgijusi tautos patriarcho vardą. Grožinės literatūros kūrinių J. Basanavičius nesukūrė, bet jo idėjos, jo patriotinė veikla, jo tautosakos rinkiniai ir tyrinėjimai paliko gilų atspindį to meto poezijoje ir kituose raštuose.

J. Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, Vilkaviškio apskrityje. 1866-1873 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1874 m. perėjo į Medicinos fakultetą. Greta studijavo Lietuvos istoriją ir archeologiją, rinko lietuvių tautosaką, rūpinosi pralaužti spaudos draudimą, leisdamas populiarias knygeles. 1879 m. gavo gydytojo diplomą, trumpai dirbo Ožkabaliuose, Vilkaviškyje, Aleksote. 1880 m. gavo gydytojo ir ligoninės vedėjo darbą Bulgarijoje, Lom – Palankos mieste. Rūpinosi lietuvybės reikalais, ieškojo galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1883 m. pradėjo eiti laikraštis „Aušra“, kurio redaktoriumi ir leidėju buvo J. Basanavičius. 1882 m. J. Basanavičius iš Bulgarijos išvyko ir iki 1884 m. dirbo ir gilino medicinos studijas Prahoje, Vienoje.

1884 m. grįžo į Bulgariją, dirbo Elenos mieste, 1885 m. persikėlė į Lom Palankos miestą. Nuo 1892 m. Varnos miesto ligoninės Vidaus ligų skyriaus vyr. gydytojas. 1899-1903 m. Bulgarų demokratų partijos atstovas Varnos miesto taryboje, atstovavo Varnos demokratų partiją kongresuose: 1903 m. (Sofijoje) ir 1905 m. (Adrianopolyje ir Konstantinopolyje). 1905 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. J. Basanavičiaus iniciatyva sušauktas lietuvių seimas Vilniuje, įsteigta tautinė demokratinė lietuvių partija. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo bendrame lietuvių darbe, rinko medžiagą okupacijos istorijai. 1917 m. lietuvių konferencijoje J. Basanavičius buvo išrinktas Lietuvių Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičius pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją.

Mirė 1927 m. lapkričio 16 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

1880 m. pradžioje išsikėlęs į Bulgariją Dr. Jonas Basanavičius pradėjo ieškoti galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1882 m. J. Mikšas, prieš tai pasitaręs su J. Šliūpu ir P. Vileišiu, laišku kreipėsi į Basanavičių, siūlydamas leisti laikraštį Lietuvai Mažojoje Lietuvoje. Dr. J. Basanavičius 1883 m. sausio 7 d. laiškais J. Mikšiui ir A. Višteliauskui nurodė, kad toks laikraštis galėtų būti leidžiamas Ragainėje. 1883 m. sausio 23 d. Dr. J. Basanavičius nusiuntė laikraščio programos apmatus su pratarmės tekstu ir keliais rašiniais pirmam numeriui. J. Šliūpo pasiūlymu, laikraštį buvo nutarta pavadinti AUSZRA.

1883 m. balandžio mėnesį (su atspausdinta „kowinio“ t. y. kovo mėn. data) Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, pasirodė pirmojo Didžiajai Lietuvai skiriamo lietuvių kalba laikraščio AUSZRA pirmasis numeris. Jo tituliniame puslapyje buvo parašyta, kad jį leidžia Dr. Basanawiczius (J. Basanavičius).

AUSZROS pirmo numerio pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“. AUSZRA, vis ir vis pateikdama įvairiausios medžiagos apie Lietuvos ir lietuvių praeitį, tuo posakiu vadovavosi visą laiką.

AUSZRA ėjo 1883-1886 metais. Nors leidėjų ji vadinama laikraščiu, bet iš esmės tai buvo mėnesinis žurnalas, turėjęs pasirodyti kiekvieno mėnesio 20-ąją dieną. Pirmieji penki (1883 metų 1 – 5) numeriai buvo spausdinti Ragainėje, o nuo 1883 metų 6-to numerio ir iki galo (1886 metų) – Tilžėje.

Lietuvių tautiniam atgimimui AUSZRA turėjo lemiamos reikšmės. Ji žadino tautinį lietuvių sąmoningumą, būrė lietuvius inteligentus ir formavo jų tautinės veiklos programą. AUSZRA siekė būti lietuvių tautinį judėjimą vienijančiu intelektualiniu centru.

J. Basanavičiaus PRIEKALBOS pirmajame AUSZROS numeryje tekstas pateikiamas autentiškas.

Gyvenimas

Lietuva

Daktaras Jonas Basanavičius gimė 1851 metais lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje (Vilkaviškio apskritis).

Basanavičiai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl mažasis Jonas augo be vargo – gerai tėvų prižiūrimas ir mylimas, kaip vienintelis sūnus. Gražiose Ožkabalių apylinkėse buvo daugybė piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti. Įdomūs pasakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių, ugdė jame tautiškumo bei tėvynės meiles jausmą. Jonui kiek paūgėjus, tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių.

Tėvai Joną leido į Lukšių pradinę mokyklą. Pasimokęs pirmą pusmetį, jis buvo nuvežtas į Marijampolės miesto mokyklą, tačiau neišlaikė egzaminų ir turėjo grįžti į Lukšius, kur dar vienus metus mokėsi. Ir tik 1886 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. Baigęs keturias klases, Jonas mokėsi ir toliau, nors jo tėvai spirte spyrė jį eiti į kunigų seminariją. Kai Jonas baigęs Marijampolės gimnaziją sugrįžo namo, tėvas jam pasakė, kad nė skatiko daugiau neduos, jei sūnus neis į Seinus (kunigų seminariją). Tik po ilgų kalbų tėvas sutiko Joną išleisti ir jis su kokiu šimtu rublių išvyko į Maskvą.

Studijos Maskvoje

Maskvoje Jonas įstojo į istorijos – filosofijos fakultetą, kur mokėsi 1873-1874 m. semestrus. Tų pačių metų rudenį perėjo į medicinos fakultetą, nes gavo stipendiją, be to jis mėgo mediciną. Universitete jis buvo pasišventęs vien medicinos mokslui ir lietuvių kalbos tyrinėjimams. 1879 m. birželio mėn. 11 d. Basanavičius baigė universitetą ir gavo gydytojo teises.

Gyvenimas Bulgarijoje, Čekijoje

Susitaręs su Bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn., Basanavičius išvyko į Bulgariją. Savo paskyrimo vietoje, Lom Palankos mieste, jis pradėjo eiti ligoninės gydytojo ir direktoriaus pareigas. Kadangi jau turėjo pastovų darbą, J. Basanavičius pradėjo rūpintis lietuvybės reikalais. Iš čia pradėjo rašinėti straipsnius į lietuviškus laikraščius „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., J. Basanavičius išvyko iš Lom Palankos miesto, trumpam grįžo į Lietuvą, iniciavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir išvyko į Prahą.

Gyvendamas Prahoje Jonas vedė Eleonorą. Dėl finansinių sunkumų buvo vėl priverstas grįžti į Bulgariją. Grįžęs į Bulgariją apsigyveno Elenoje, iš kur buvo perkeltas vėl į Lom Palankos miestą. Bet antras jo gyvenimo laikas Lom Palankos mieste nebuvo toks laimingas: jį bandė nušauti, bet tik nesunkiai sužeidė. To įvykio priežastys taip ir liko paslaptyje. Spėliojama, kad visgi pasikėsinimo pagrindas buvo politikos motyvai.

1889 metais mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Smūgis dar labiau pablogino jo jau ir taip blogą sveikatą. Po žmonos mirties J. Basanavičius persikėlė į Varną. Ten, nežiūrint savo pašlijusios sveikatos, rausėsi archyvuose ir bibliotekose, ieškodamas medžiagos apie Lietuvos praeitį.

Nuopelnai Lietuvai

1904 m. prasidėjus rusų – japonų karui, J. Basanavičius susimąstė apie puikią progą grįžti į tėvynę. 1904 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną. Kitą dieną nuvyko į Vilnių. Būdamas Vilniuje jis tuoj susipažino su eile Lietuvos inteligentų ir nusprendė įkurti Mokslo draugiją, organizavo archeologinius kasinėjimus įvairiose Lietuvos vietose, pasipriešino caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti miesto vandentiekiui. Jo pastangomis 1905 m. buvo sušauktas ir Didysis Vilniaus Seimas.

1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. 1911 metais įkūrė akcinę bendrovę „Vilija“. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir M. Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, kur, skaitydami paskaitas, rinko aukas lietuvių konferencijai Vilniuje. 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičiaus svajonės ir sumanymai pradėjo pildytis – 20 Lietuvos Tarybos narių, pirmininkaujant J. Basanavičiui, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

Už nuopelnus Lietuvai, Lietuvos valdžia dr. J. Basanavičiui paskyrė pensiją, Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi, karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pakrikštyta jo vardu, daugelis miestų pasipuošė jo paminklais bei biustais ir jo vardu pavadino daug gatvių, aikščių, parkų ir įvairių pastatų.

1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. Laidotuvės vyko vasario 21 d. iš Bazilikos, Vilniaus gatvėmis į Rasų kapines.

Juozas Rimša

Juozas Rimša (1875 m. rugpjūčio 24 d. Margiuose (dabar Naudžiai, Vilkaviškio raj.) – 1970 m. gruodžio 24 d. ten pat) – knygnešys, Lietuvos politinis veikėjas. Skulptoriaus Petro Rimšos brolis.

Biografija

1884-1888 m. mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, po to – Pilviškiuose pas knygnešį Pauliukevičių mokėsi knygų įrišimo amato. Gižuose turėjo savo knygrišyklą. Rinko „Ūkininko“, „Varpo“ prenumeratas, pats platino lietuvišką spaudą. Dažniausiai pats vykdavo į Tilžę, kartais iš Kybartų nugabendavo į Vilkaviškį arba platino Pilviškių apylinkėse. Buvo vienas aktyviausių „Sietyno“ draugijos narių.

1898 m. lapkričio 18 d. su draudžiamos literatūros kroviniu sulaikytas Vilkaviškio geležinkelio stotyje ir pasodintas į Kalvarijos kalėjimą. Paleistas už 1000 rublių užstatą tęsė savo veiklą, todėl vėl buvo suimtas ir 1899 m. gruodžio 31 d. trims metams ištremtas į Odesą.

Grįžęs 1902 m. su Stasiu Matulaičiu ir Juozu Kačergiu įkūrė Lietuvos socialdemokratų partijos Suvalkijos krašto organizaciją. Panaikinus spaudos draudimą, tais pačiais kanalais platino socialdemokratinę literatūrą. Tėvui mirus, grįžo į jo ūkį ir per trumpą laiką kartu su broliu Jurgiu padarė jį pavyzdiniu.

1905-1907 m. revoliucijos dalyvis, „Šviesos“ draugijos veikėjas. 1905 m. balandžio 15 d. po mitingo Paežeriuose suimtas ir 6 mėn. pasodintas į Kalvarijos kalėjimą. 1909 m. vėl suimtas ir ištremtas į Kauno guberniją.

1915 m. vokiečiai suėmė už politinę veiklą ir išvežė į karo belaisvių stovyklą. Ten įkūrė lietuviškų knygų bibliotekėlę. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, po jos įsijungė į Valstiečių liaudininkų sąjungos veiklą. 1940 m. paskirtas Pilviškių valsčiaus viršaičiu.

Gimė 1875 m. rugpjūčio 24 d. Naudžių (buv. Margių) k., Pilviškių a., Vilkaviškio r. Mirė 1970 m. gruodžio 24 d. ten pat. Palaidotas Paežerių kapinėse, Pilviškių a., Vilkaviškio r.

Tėvai – mažažemiai valstiečiai (7 ha). Lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė motina. 1888 m. baigė Paežerių 3 skyrių rusų pradžios mokyklą. Tėvas tais pačiais metais nuvežė į Pilviškius mokytis knygrišystės pas Pauliukevičių, kuris kartu buvo ir draudžiamos spaudos platintojas. Spaudos atnešdavo knygnešys A. Kračeliūnas. Pramokęs amato, atidarė knygrišyklą. Susipažino ir pradėjo bendradarbiauti su knygnešiais M. Baltūsiu, J. Kačergiu, J. Kanclcriu ir su tuo metu Pilviškiuose gyvenusiu dr. St. Matulaičiu. 1892 m. kartu su M. Baltūsiu užsisakė „Varpą“ ir „Ūkininką“. Perskaitę perduodavo kitiems patikimiems kaimynams. 1895 m. lapkričio 21 d. buvo krata, bet rado tik duotas įrišti maldaknyges, kurių nepaėmė. 1896 m. iš S. Matulaičio gavęs atsišaukimų, išlipdė Gižuose, Šunskuose, Pilviškiuose. 1897 m. į Pilviškius vietoje ištremto St. Matulaičio atvyko dr. K. Grinius, kuris vis labiau įtraukė J. Rimšą į knygnešystę. Vilkaviškyje susipažino su J. Bagdonu, su mokyt. V. Palukaičiu. Pats parsigabendavo spaudos iš Prūsijos. Spaudą platindavo Gižų, Pilviškių apylinkėse, perduodavo į Seinų kunigų seminariją V. Kapsukui, į Vilnių V. Urbonavičiui. Priklausė „Sietyno“ draugijai, aprūpindavo spauda draugijos Pilviškių kuopelę. 1899 m. lapkričio 18 d. pasienio sargybiniai jį sulaikė Vilkaviškio geležinkelio stotyje. Vežėsi iš Kybartų po drabužiais pasislėpęs draudžiamos spaudos. Nugabeno į Kalvarijos kalėjimą. Po kelių savaičių, kovo 7 d., paleistas už 1000 rublių užstatą, bet gegužės 23 d. vėl suimtas ir išvežtas į Kalvariją. Caro 1899 m. lapkričio 10 d. paliepimu 2 metams ištremiamas. Tremties vieta pasirinko Odesą. 1902 m. pradžioje grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais įstojo į LSDP.

Pradėjo aktyviai gabenti bei platinti ir socialdemokratinę spaudą, atsišaukimus. 1904 m. sausio 30 d. buvo namuose krata, bet nieko draudžiamo nesurado. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, vėl buvo kalintas. Sėkmingai ūkininkavo tėvo jam paliktame ūkyje. Bendradarbiavo spaudoje tiek spaudos draudimo metais, tiek ir vėliau. Į sodybą prie Rausvės vilioja praeitis.

Po senojo sodybos šeimininko mažažemio (7 ha) Simono Rimšos mirties (1899 m.) čia šeimininkavo jo vyriausias bei jauniausias sūnūs Juozas ir Jurgis. Jau tik kaip svečias į tėviškę užsukdavo menininko keliu pasukęs Petras. Šioje sodyboje prieglobstį rado knygnešio Juozo ir jo bendraminčių platinama lietuviška spauda bei humanizmo idėjos. Pastogę savo laiku čia gavo karo belaisviai bei persekiojami žydai. Taikant technologijas rūpestingai dirbami laukai davė gerus derlius, o jų teisėtas šeimininkas Juozas Rimša jau 1911-aisiais metais kaip pažangus ūkininkas dalyvavo žemės ūkio parodoje Marijampolėje. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje erdviame kieme kilo nauji pastatai.

Jau prieškario laikais į Rimšų pavyzdinį ūkį užsukdavo ekskursijos. Daugelį metų kelią į ją suranda tie, kuriems rūpi pajusti aplinką, kurioje gimė skulptorius Petras Rimša. Praeities dvasią čia skleidžia išlikę senieji pastatai ir juos nuo vėjų saugantys apkerpėję medžiai.

Jau beveik trys dešimtmečiai sodyboje šeimininkauja Jurgio Rimšos dukros Onutės šeima-Gilaičiai.  Prieš dvidešimtmetį, namus dar saugodavo „angelas sargas“, šeimynykščių „dėdute“ vadinamas Juozas Kulboka. Dabar „dėdutės“ nebėr, – jis taip ir išėjo, pirmaisiais vėl atkurtos nepriklausomybės metais net nesigarsinęs, jog pokario laiku parausvėje buvo įsirengęs spaustuvę ir leido Suvalkijos partizanų laikraštį. Šio nagingo meistro rankos prie daug ko prisilietė ir net patį išgelbėjo nuo tremties: jis vienam proginiam skulptoriaus Petro Rimšos užsakymui į Maskvą skubiai padarė medinį pagrindą.

Daugelis žinojo, kad „rimšynėje“ spaudžiamos obuolių sultys – „dėdutės“ verslui niekada nereikėjo reklamos. Tačiau ir jam išėjus anapilin, rudenį prie kluono atvertų durų susidaro eilės – šį darbą tęsia dabartinis sodybos šeimininkas Albinas Gilaitis.

„Nei mes ūkininkai, nei ką, tik dabar, kai išėjau į pensiją, dirbam žemę, auginamės gyvulių“ – sakė A. Gilaitis. Visiems sodyboje apsilankantiems jis sutinka pabūti gidu, leidžia peržengti savo namų slenkstį, kad parodytų kambarį, kuriame tebesaugomas skulptoriaus Petro Rimšos atminimas.

Lankytojų knyga vis pasipildo naujais įrašais. Dažniausiai atvyksta mokiniai, ir ne vien iš mūsų, bet ir Marijampolės rajono mokyklų. Kartais užsuka kauniečiai, mokytojai, menininkai. Matomiausioje kambario vietoje – skulptūra „Lietuvos mokykla“. Petras Rimša apie ją savo atsiminimuose rašė: „Lipdyti ėmiau 1906 metų pavasarį… man pozavo mama. Tai sielvarto, skurdo ir protesto prieš carizmą tema. Po suolu guli šuo, pakėlęs galvą, įtempęs akis ir ausis. Jis kažką girdi ir jaučia. Jei kieme ar už durų pasirodytų svetimieji, tuojau prabiltų jis…“

Jauniesiems lankytojams jau sunkiau suprasti, kokie tai buvo laikai, kad reikėjo saugotis skaitant knygą. Jie, akimirką pasigrožėję skulptoriaus darbu, žvilgsniu mieliau glosto prie namo jaukiai murkiančias kates, pakalbina skalijantį sargį. 1881 metų rudenį, per Martyną, o pagal užmaršius krikšto tėvus – lapkričio 23-ąją – gyventi atėjęs Rimšų sūnus Petras, amžinybėn išėjo irgi rudenį, lygiai po 80 metų.

Kelią į jo gimtinę ir talento bei kūrybos įkvėpimo lopšį daugelį metų rodo neseniai seniūnijos pagalba atnaujintas stogastulpis. Pilviškių seniūnas V. Judickas sakė, jog ne jis vienas kalbina A. Gilaitį kurti turizmo verslą, kad sodyba prie Rausvės vingio ir ateities žmonėms bylotų apie gražioje Suvalkijos žemėje išaugusius talentingus žmones.

Juozas Tysliava

Juozas Tysliava – poetas, vertėjas, žurnalistas, leidėjas. Gimė 1902 m. lapkričio 1 d. Geisteriškių km., Keturvalakių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Anksti mirė tėvas, teko savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą. Baigė Keturvalakių pradžios mokyklą, mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje ir jos nebaigęs, 1919 m. išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės. Po metų demobilizavosi ir dirbo įvairių laikraščių redakcijose, Eltos agentūroje. Dirbdamas toliau mokėsi suaugusių gimnazijoje, kaip laisvas klausytojas pradėjo studijuoti literatūrą Kauno universitete.

Pirmieji „rašytojiški“ literatūriniai bandymai pasirodė dar vidurinėje mokykloje. Rašytojas savo darbus pradėjo publikuoti 1918 m., o 1922 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys „Žaltvykslės“. Po to 1923 m. išleista knyga „Traukinys“, 1924 m. – „Nemuno rankose“, 1925 m. – „Auksu lyta“, 1926 m. – „Tolyn“. 1924 m. J. Tysliava parengė suvalkiečių poezijos antologiją Sūduva.

J. Tysliava buvo savitas, individualaus braižo poetas, nepritapo nė prie vienos tuo metu buvusios literatūrinės srovės. Tačiau jam artimiausia buvo „Keturių vėjų“ literatūrinė grupė. Rašytojas žavėjosi K. Binkio kūryba, dalyvavo keturvėjininkų literatūrinėse diskusijose. 1923-1925 m. parašė keletą socialinio pobūdžio eilėraščių, bet su kairiaisiais toliau nėjo. 1925 m. poetas gavo valstybinę stipendiją ir išvyko į Paryžių studijuoti žurnalistikos. Vėliau jis rašė: „Aš palieku Lietuvą… Ko man gailėtis? Nebent motinos, kurios liūdnų akių aš nemoku užmiršti. Draugų? – Jų aš niekados neturėjau“. Besimokydamas Paryžiuje poetas aplankė beveik visas Vakarų Europos valstybes. 1929 m. Prancūzijoje J. Tysliava parncūzų kalba išleido savo poezijos knygelę „Vėjų taurė“. Poetas O. Milošas įvade rašė: „…mus labiausiai svaigina, – tai kvapas melancholijos, kurią skleidžia nuostabus, evangeliškas Lietuvos pavasaris…“ J. Tysliava bendram darbui Paryžiuje norėjo suburti įvairių tautų rašytojus, 1928 m. išleido žurnalą „Muba“ („Mūsų baro apžvalga“), kuriame kūriniai buvo spausdinami įvairiomis kalbomis. 1932 m. poetas visam laikui išvyko į JAV. 1933 m. jis ėmė redaguoti lietuvišką laikraštį „Vienybė“, o 1940 m. tapo ir šio laikraščio leidėju. Be to, 1939-1940 m. poetas leido žurnalą „Lietuva“. 1935 m., jau gyvendamas JAV, poetas išleido savo poezijos rinktinę „Poezija“, kurioje buvo išspausdinti seniau rašyti eilėraščiai. Po to naujų poeto eilėraščių nebuvo išleista, jis vis taisė seniau parašytuosius. Poetas parašė poemą „Tawa nauson“, kurioje pasmerkė Mažosios Lietuvos užkariautojus. Jis nepritarė Lietuvos sovietizacijai.

Poetas Juozas Tysliava mirė nuo širdies ligos 1961 lapkričio 11 d. Brukline. Vykdant jo norus, urna su poeto palaikais buvo atgabenta į Lietuvą ir 1962 m. gruodžio 27 d. palaidota Vilniaus Rasų kapinėse.

Poeto Juozo Tysliavos kūrybinis palikimas nėra labai didelis. Svarbiausi jo lyrikos motyvai – gamta, meilė, kaimas ir miestas. Jo poetinis žodis jaunas, veržlus, nenuskendęs ideologizuotose socialinių problemų srovėse, jo kūrybos centrinė figūra – tų laikų žmogus, jo vargai ir rūpesčiai, svajonės ir liūdesys.

J. Tysliavos kūryba

Žaltvykslės. – Klaipėda, 1922. – 64 p.

Traukinys. – Kaunas : „Vaivos“ b-vė, 1923. – 51 p.

Sūduva : suvalkiečių poezijos antologija / redagavo Juozas Tysliava. – Kaunas ; Marijampolė : „Dirvos“ b-vė, 1924. – 160 p.

Auksu lyta. – Kaunas, 1925. – 46 p.

Tolyn. – Kaunas : Pr. Stiklius, „Raidės“ sp 1926. – 59 p.

Poezija. – New York Lithuanian Press Corporation, 1935. – 60 p.

Nemuno rankose. – Vilnius : Vaga, 1967. – 255 p.

Kazys Bradūnas

Kazys Bradūnas – poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas – gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršų k., Vilkaviškio raj. Mirė 2009 vasario 9 dieną Vilniuje.

Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje sukūrė pirmuosius savo eilėraščius. 1937 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, tais pačiais metais  išleidžia pirmąjį eilėraščių rinkinį „Vilniaus varpai“.

1937 – 1938 m. redagavo žurnalą „Ateitis“. 1944 m. dėl karo veiksmų pasitraukė į Vakarus. iš pradžių apsigyveno Vokietijoje, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje. Išeivijoje daug dirbo Lietuvos kultūros labui: 1951 m. suredagavo poezijos antologiją „Žemė“, nuo 1952 m. dirbo žurnalo „Literatūros lankai“ redakcijoje, nuo 1961m. redagavo dienraščio „Draugas“ savaitinį kultūrinį priedą. atkūrus Nepriklausomybę 1994 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Apdovanotas:

2002 m. ‘Poezijos pavasario“ laureatas

1994 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu

1992 m. Nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatas

K. Bradūnas išleido 16 poezijos rinkinių, kritikos darbų (vienas iš jų – Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990 (1992)). Redagavo žurnalą „Aidai“.

K. Bradūnos kūryba

Vilniaus varpai : sonetai. – Tubingene : Patria, 1943. – 27 p. [kitas leidimas: 1947]

Pėdos arimuos : eilėraščiai. – Kaunas : Sakalas, [1944]. – 94 p.

Svetimoji duona : eilėraščiai. – Miunchenas : Aidai, 1945. – 91 p.

Maras : poema. – [Miunchenas : s.n.], 1947. – 43 p.

Apeigos : [eilėraščiai]. – Miunchenas : Sodyba, 1948. – 61, [2] p.

Devynios baladės. – Chicago (Ill.) : Lietuviškos Knygos Klubas, 1955. – 141 p.

Morenų ugnys : [eilėraščiai]. – [Toronto (Ont.)] : Literatūros lankai, 1958. – 78 p.

Sidabrinės kamanos. – Chicago (Ill.) : Lietuviškos Knygos Klubas, 1964. – 94 p.

Sonatos ir fugos : susitikimai su Čiurlioniu. – Čikaga : M. Morkūnas, 1967. – 59 p.

Donelaičio kapas : [eilėraščiai]. – Čikaga : M. Morkūnas, 1970. – 94 p.

Pokalbiai su karalium : anno domini 1323-1973. – Čikaga : M. Morkūnas, 1973. – 69, [1] p.

Alkana kelionė : [eilėraščiai]. – Čikaga [i.e. Southfield (Mich.)] : Ateitis, 1976. – 115 p.

Užeigoje prie Vilniaus vieškelio : [poezija]. – Southfield (Mich.) : Ateitis, 1981. – 111 p.

Prierašai : [eilėraščiai]. – Chicago (Ill.) : Ateitis, 1983. – 79 p.

Dux Magnus : Dariaus Lapinsko trijų veiksmų opera / į anglų kalbą išvertė John G. Paton. – Chicago (Ill.), 1984. – 46 p.

Krikšto vanduo Joninių naktį : [eilėraščiai]. – Chicago (Ill.) : Ateities literatūros fondas, 1987. – 94 p..

Įaugom Nemuno upyne : rinktinė. – Vilnius : Vyturys, 1990. – 236 p.

Prie vieno stalo : poezijos rinktinė. – Vilnius : Vaga, 1990. – 464 p.

Duona ir druska : poezija. – Vilnius : Vaga, 1992. – 147 p.

Lietuviškoji trilogija. – Vilnius : Vyturys, 1994. – 143 p.

Iš grumsto ir iš dvasios. – Kaunas : Šviesa, 1994. – 326 p.

Apie žemę ir dangų : eilėraščiai. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 1997. – 123 p.

Sutelktinė : eilėraščiai. – Vilnius : Aidai, 2001. – 2 d.

Kostas Kubilinskas

Kostas KUBILINSKAS – vaikų poetas.

Gimė 1923 liepos l d. Rūdos k. (Vilkaviškio r.). Mirė 1962 m. kovo 9 d. Malejevkoje prie Maskvos, palaidotas Vilniuje.

Mokėsi Gižų mokykloje, Vilkaviškio gimnazijoje, Marijampolės mokytojų seminarijoje. 1946-1948 m. studijavo Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute. Nacių okupacijos metais paskelbė antobolševikinių eilėraščių, poemų, dėl jų 1946 m. pašalintas iš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos. 1947 m. pasiųstas dirbti į Varėnos raj. Lynežerio pradžios mokyklą. 1949-1950 m. dirbo Grožinės literatūros leidykloje, 1950-1955 m. žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje.

Nuo 1938 m. skelbė eilėraščius vaikų žurnaluose.

Išleido poezijos knygų vaikams, satyrinių eilėraščių rinkinius „Pernykštis sniegas“ (kartu su A. Jonynu, 1957 m.). Pomirtiniais leidiniais išėjo poezijos rinkiniai „Lygumos dainuoja“ 1964 m., „Kalnų ilgesys“ 1970 m., „Žalios pusnys“ 1972 m.

1959 m. apdovanotas LTRS valstybine premija už kūrinius vaikams.

Kosto Kubilinsko archyvas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Rinkinį sudaro poeto archyvas (kūrybiniai rankraščiai, mašinraščiai, laiškai, dokumentai), fotografijos, memorialinė biblioteka, asmeniniai daiktai, meno kūriniai – apie 1430 eksponatų.

Jame yra keliasdešimt K. Kubilinsko kūrinių rankraščių (eiliuotos pasakos „Jūrų vėplys“, „Ryklio rūmai“, „Varlė karalienė“, eilėraščių ciklas „Oi jūs grybai, grybai“ ir kt.), iš B. Jauniškio gauti K. Kubilinsko eilėraščių mašinraščiai, mašinėle perrašyti 1944-1947 m., poeto verstų V. Majakovskio, S. Maršako eiliuotų pasakų rankraščiai. Tarp 84 įvairių asmenų laiškų, rašytų K. Kubilinskui, yra poetų J. Marcinkevičiaus, B. Mackevičiaus, Just. Marcinkevičiaus, A. Matučio, E. Mieželaičio, Vl. Mozūriūno laiškai. Tarp poeto asmens dokumentų – K. Kubilinsko testamentas, rašytas Vilniuje 1947-02-13, kuriame savo eilėraščius poetas paveda B. Jauniškio žinion jo beprasmio žuvimo atveju.

Įdomus eksponatas – B. Jauniškio atminimų sąsiuvinis, su jo draugų įrašais ir piešiniais, rašytas 1943-1947 m. Sąsiuvinyje yra K. Kubilinsko, A. Skinkio, P. Drevinio, S. Nosevičiūtės, P. Tarabildos, J. Rozgos įrašų, D. Tarabildienės piešinių.

K. Kubilinsko fototekos didžiąją dalį sudaro B. Jauniškio 1947 m. darytos poeto ir jo draugų fotografijos.

K. Kubilinsko memorialinėje bibliotekoje – 687 knygos. Tai paties poeto knygos, jų leidimai rusų kalba, K. Kubilinsko verstos P. Jeršovo, A. Puškino, A. Barto, S. Michalkovo ir kitų rašytojų knygos. Daug knygų su dedikacijomis, kai kuriose poetas pasirašęs pats. Savo knygas K. Kubilinskui yra užrašę rašytojai J. Avyžius, A. Baltrūnas, V. Bložė, A. Bernotas, A. Drilinga, A. Matutis, J. Lapašinskas, A. Liobytė, E. Mieželaitis, V. Mykolaitis – Putinas, P. Širvys ir kt. Bibliotekoje ypač gausu vaikų literatūros kūrinių tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis.

Muziejuje saugomi ir eksponuojami daugumos dailininkų, iliustravusių K. Kubilinsko kūrybą, darbai. Tai dailininkų L. Bičiūnaitės, B. Demkutės, R. Dočkutės, D. Tarabildienės, A. Steponavičiaus, T. Balčiūnienės, B. Žilytės, S. Valiuvienės, A. Makūnaitės ir kitų pieštos iliustracijos.

Poeto šeima yra perdavusi ir jo asmeninių baldų bei daiktų: rašomąjį stalą, kėdę, rašomąją mašinėlę, marmurinę rašalinę, stalinę lempą, suvenyrinę dėžutę, kilimą.

Petras Arminas

Petras Arminas -Trupinėlis, 1853 m. birželio 16 d. Deksniškiuose (Vilkaviškio r.) – 1885 m. kovo 18 d. Marijampolėje; poetas, vertėjas.

Baigė Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo Alvite, Naumiestyje, Marijampolėje. Aušroje paskelbė istorinių tyrinėjimų (Nusidavimai Lydos pilies ir kt.). Į lietuvių k. išvertė dalį Adomo Mickevičiaus Gražiną, L. Kondratovičiaus – Syrokomlės Piastų dukterį, Kaimo mokyklą, A. Puškino Skendinį, I. Krylovo ir I. Krasickio pasakėčių. 1893 m. Tilžėje išleisti Petro Armino raštai. Sudarė lietuvišką chrestomatiją, bet negavo leidimo spausdinti.

Parašė originalių eilėraščių, išvertė ir sulietuvino A. Mickevičiaus, L. Kondratowicziaus, A. Puškino, I. Krylovo, I. Krasickio eilėraščių, pasakėčių.

Petras Arminas (pasirašinėjo Trupinėlio slapyvardžiu) – vienas pagrindinių „Aušros“ poetų. Trumpas jo gyvenimas susiklostė tragiškai. Poetas gimė 1853 m. birželio 16 d. Deksniškių kaime (dab. Vilkaviškio raj.) neturtingų valstiečių šeimoje. Pasimokė Marijampolės keturklasėje mokykloje, 1871 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją ir anksti, artimųjų neremiamas, ėmė verstis savarankiškai – mokytojauti įvairiose Suvalkijos vietose.

Arminas buvo puikus mokytojas, ne tik žinias teikęs, bet ir rūpinęsis dvasiniu, tautiniu savo mokinių ugdymu. Pirmoji jo darbo vieta – Alvito pradžios mokykla. Pareigingas, darbštus, malonaus būdo mokytojas buvo mylimas vaikų, gerbiamas jų tėvų. Kai jį paskyrė dviklasės Naujamiesčio mokyklos vedėju, išlydėti iš Alvito susirinko gražus vyrų ir moterų būrelis. Neilgai užsibūta ir Naujamiestyje. Čia sutikta būsimoji žmona lenkaitė mokytoja Sofija Zalewska, ištikima jo gyvenimo draugė, supratusi patriotinius vyro jausmus, skatinusi jį literatūrinei veiklai. 1877 m. Arminas vėl savotiškai paaukštinamas – perkeliamas į Marijampolės gimnaziją parengiamosios klasės mokytoju, tuo pat metu dėsto ir neprivalomą lietuvių kalbos kursą. Darbas su vyresniais mokiniais jaunam mokytojui teikė daugiau galimybių panaudoti savo žinias, dalintis patriotinėmis idėjomis. Jo veikla prisidėjo prie tautinio lietuvių moksleivių judėjimo Marijampolės gimnazijoje. Neprivalomų lietuvių kalbos pamokų lankymas lietuviams moksleiviams tapo tautinio susipratimo veiksmu. Vienas pirmųjų čia buvo J. Mačys – Kėkštas, patraukęs ir kitus, redagavęs moksleivišką laikraštėlį ‘Priešaušris“. Tautiškai nusiteikęs jaunimas kartais rinkdavosi savo mokytojo bute. Mokykloje Arminas galėjo panaudoti ir savo literatūrinius sugebėjimus. Jo mokiniai prisimena, jog per pamokas būdavo skaitomos K. Donelaičio, D. Poškos, A. Baranausko kūrinių ištraukos, paties mokytojo vertimai. Arminas jautė tinkamos literatūros stygių lietuviškose mokyklose, todėl pats ją gausino, parengė skaitinių chrestomatiją, kuri buvo atmesta dėl lotyniško šrifto ir patriotinio turinio.

Visuomeninei Armino veiklai Marijampolės gimnazijoje darė įtaką šviesus jo kolega mokytojas P. Kriaučiūnas, kurio namai Plokščiuose tapo svarbiu kultūros židiniu. „Jo suburtas Marijampolės gimnazijos lietuvių ratelis įtvirtino psichologinį, intymųjį bendrumą, be kurio organizacinio bendrumo formos būna nepatvarios.“ Bičiuliškumo jausmas, ištikimybė bendraminčiams, susigyvenimas su savo aplinka, jautrumas dvasiniams ryšiams buvo labai svarbus Armino bruožas. Netrukus patriotinė lietuvių mokytojų veikla buvo imta varžyti – caro Aleksandro II nužudymas ir neramumai Rusijoje sustiprino skeptišką valdžios požiūrį į „baudžiauninkų gimnaziją“. Bijota augančio tautinio judėjimo, mokinių ir mokytojų tarpe plintančių anticarinių nuotaikų. Arminas labai išgyveno persekiojimus, kurių ėmėsi gimnazijos vadovybė ir apskrities viršininkai – skaudu buvo ne tik duonos kąsnio netekti, bet ir būti atskirtam nuo pamėgtų vietų bei žmonių, ypač nuo pamiltos jaunuomenės. Nerimas, įtampa silpnino nestiprią jo sveikatą.

1883 m. paskyrimą į Augustavą Lenkijoje Arminas sutiko kaip tremtį. Jo būseną atsidūrus toli nuo savųjų atskleidžia Lietuvon atsiųstos eilės „Dūsavimai“. Sielvartas ir ilgesys visiškai pakirto jėgas, ir poetas grįžo namo į Marijampolę, neišbuvęs nė metų svetur. Sunkios ligos patale gulėdamas, Arminas ramiai sutinka savo lemtį, iki pat mirties verčia A. Mickevičiaus Gražiną. Tik su savo mokiniais, atėjusiais atsisveikinti, negali susitikti: „Numirčiau, – tarė, – akivaizdoje jųjų iš graudumo.“ Nebaigęs pradėtų darbų, 1885 m. kovo 18 dieną Petras Arminas mirė ir buvo su meile bei pagarba palydėtas į Marijampolės kapines. Aušroje T. Žičkus išspausdino eiliuotą nekrologą, rodantį, jog tuodu aušrininkus siejo ne tik formalūs ryšiai, bet ir nuoširdi bičiulystė. Ant kapo draugų pastangomis netrukus atsirado akmeninis paminklas, kuriame iškalta P. Kriaučiūno epitafija:

Viengenti! prie šito kapo atėjęs

Atmink, kad čia ilsis mūs geradėjas,

Kurs Dievą ir brolius savo mylėjo

Ir meile viengenčių tarpe jų sėjo.

Paliko jis gražų mums atminimą.

Kiekviens už paveikslą jį tegul ima.

Armino gyvenimas rodo tragišką XIX a. pabaigos Lietuvos inteligentų lemtį. Jis pirmas iš negausaus jų būrio buvo pakirstas džiovos.

KŪRYBA

Rašyti Arminas bandė dar prieš pasirodant „Aušrai“. Savo kūrinių publikacijas pradėjusiame eiti laikraštyje sutiko nuoširdžiai džiaugdamasis, kad ir jis, „nežymi ypata“, gali būti naudingas savo tautiečiams. Publikacijos rodo,jog Arminui pirmiausia rūpėjo gimtoji kalba. Mažose žinutėse iš įvairių Suvalkijos vietų jis džiaugiasi kylančiu kaimo žmonių sąmoningumu, inteligentijos darbais. Jį sujaudina lietuviškos giesmės Pajevonio bažnyčioje ir vietos kunigo tautinės nuo-statos, kelia nerimą Seinų seminarijos lenkiška dvasia, kuriai priešinama Veiverių mokytojų seminarijos lietuviška veikla. Tai inteligento rūpesčiai, noras matyti išvien darbuojantisi įvairių visuomenės sluoksnių žmones.

Aušros raginimas atsiųsti daugiau tekstų, geras jų įvertinimas buvo svarbi paskata provincijos mokytojui. Pagrindiniai jo kūriniai ir išspausdinti „Aušroje“. 1893 m. Tilžėje buvo išleisti Petro Armino raštai, o 1907 m. Vilniuje pasirodė papildytas jų leidimas su trumpa poeto biografija. 1970 m. išleistas rinkinys Eilės su K. Nastopkos įvadiniu straipsniu.

Originalių kūrinių Arminas parašė nedaug. XIX a. antrosios pusės lietuvių poeziją jis praturtino vertimais iš lenkų, rusų kalbų. Tačiau vertimas amžiaus pabaigoje dažnai prilygo originaliam kūriniui svarbia tematika, aktualiu turiniu ir nauja forma. Skirtumo tarp vertėjo ir poeto beveik nebuvo. Juolab, kad dažnai versta labai laisvai, kartais originalo autorius net nebuvo nurodomas.

Arminas vertė dvejopo pobūdžio tekstus – romantinius lenkų poetų kūrinius ir didaktiškas, dažnai švietimo, lavinimo tikslams skirtas pasakėčias. Aušros programą labiausiai atitiko lenkų romantinės literatūros vertimai. Keliuose 1884 – 1885 m. Aušros numeriuose publikuojama Trupinėlio išversta L. Kondratowicziaus poema Piastų duktė. Ji pasirodė po S. Norkaus išverstos poemos Margiris, tad pratęsė istorinio turinio poetinių tekstų publikaciją. Tokie kūriniai ano meto lietuvių literatūros kontekste tiek savo apimtimi, tiek romantiniais vaizdais atrodė išskirtiniai – jų tęsinio laukta, jais žavėtasi. Savo vertimą autorius vadina „apsaką“. Tai vienas pirmųjų mūsų literatūroje apysakos žanro įvardijimų. Kūrinyje pasakojama apie LDK kunigaikščio Traidenio žygį į Mozūrus. Nugalėjęs senus savo priešininkus, valdovas pats lieka įveiktas gražiosios Piastų palikuonės – kunigaikštytės Onos. Lietuviškame tekste gana nuosekliai laikomasi originalo, tik vietomis paryškinami kai kurie akcentai. Kūrinio pabaigoje pats vertėjas kreipiasi į skaitytoją, nusakydamas savo darbo intencijas:

Broliai mano lietuviai, jei ši pasakėlė

Širdyse jūsų meilę tėvynės pakėlė, –

Taigi meldžiu, skaitykit – daugiaus parašysiu;

Tik Lietuvą mylėkit – širdingai prašysiu.

Palyginti sklandžia, vaizdinga kalba vertime kuriamas literatūrinis portretas:

Lietuvius veda narsmgas Traidenas,

Aprėdyts dailiai ir suvis nesenas.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Liemuo jo laibas – pažym tuo vaikiną:

Aukštas kaupokas jo galvą dabina,

Plunksnos ant viršaus kaupoko styrėjo

Ir dailiai sklaidės ant pečių nuog vėjo;

Apdegęs veidas, sveikas ir raudonas,

Bet susiraukęs, matyt, pikts valdonas;

Juodoms akims kada dirstels tyčia,

Tartum kad žmogų nor perdurt vilyčia.

O kad pažiūri į mergelę jauną,

Jos širdį minkštą kaip gaute pagauna.

Dinamiški susirėmimų, kautynių vaizdai metonimiškai sureikšminami: „Pilėje buvojau viskas lietuvio“, „Rasi, kad smarki atėjo Lietuva“, „Po pirmą taurę išgėrė Lietuva /Už savo brolius, kurie kovoj žuvo“.

Vertimo pabaigoje pažadėjęs parašyti daugiau kūrinių, žadinančių Tėvynės meilės jausmus, Arminas ieškojo tokių, kurie keltų tautinę savigarbą. Kaip ir daugelį XIX amžiuje, jį žavėjo A. Mickevičiaus poezija. Aušros leidėjai laišku dėkoja poetui už atsiųstą baladę „Trys Budriai“. Net ir parašęs nemažai kitokio pobūdžio kūrinių, Arminas liko ištikimas romantinei, tada imperijoje uždraustai A. Mickevičiaus kūrybai – vertė poemą Gražina. Išversti spėjo nedaug. 1907 m. Armino raštų leidėjai pažymi, jog poetas „šias eilutes rašė sirgdamas prieš mirtį“. Romantinių kūrinių vertimai reikalavo grakštesnio žodžio, poetiškesnio vaizdo, emocingesnio pasakojimo.

Atrodo, labai brangus mokytojui Arminui buvo L. Kondratowicziaus poemos Kaimo mokslinyčia vertimas. Kūrinys jį iš karto patraukė – drauge su savo bičiuliu P. Kriaučiūnu žavėjosi šviesiu, dvasią keliančiu poemos idealizmu. Arminas sako vertimą pritaikąs lietuviams. Iš tiesų, jame ne tik pakeistas veiksmo laikas (tarsi norima įvykius priartinti prie neramios amžiaus pabaigos), bet ir paryškinama švietimo, inteligentijos pareigos savam kraštui idėja, reiškiama įprastomis krikščioniškosios kultūros alegorijomis („Sėklą šviesybės širdyj pasėkie“, sėkla, „pasėta į dirvą gerą <…> laimingai dera“). Švietėjiškasis, patriotinis poemos patosas jaudino – neatsitiktinai ji kartu su Maironio eilėmis buvo deklamuojama 1903 m. Marijampolėje minint Aušros jubiliejų.

Pedagogines ir švietėjiškąsias Armino intencijas geriausiai parodo jo pasakėčios. Aušroje šis žanras buvo mėgstamas. Alegorijų kalba atrodė patogi visuomeninėms, moralinėms idėjoms reikšti. Be to, pasakėčių artumas folklorui užtikrino plataus skaitytojų rato palankumą. Arminas parašė 14 šio žanro kūrinėlių. Jų siužetai nėra originalūs – tai lenkų poetų I. Krasickio, A. Goreckio, rusų -1. Krylovo, A. Izmailovo sekimai, laisvi vertimai, dažnai net nenurodant originalo autoriaus. Arminas rašė Ezopo („Gudrus šuo“),J. de La Fontaine’o („Vilkas ir piemuo“) pasakėčių siužetais, pasiekusiais jį per tarpininkus. Tačiau lietuvis pasakėtininkas kūrė savitą variantą – turiniu ir forma lietuvišką pasakėčią. Lygindami I. Krylovo ir Armino pasakėčias, tyrinėtojai pastebi skirtingą jų metrą, įvairuojančius rimavimo būdus, nevienodą šnekamosios kalbos įtaką.

Geriausių pasakėčių eiliavimas sklandus, daugiausia silabinis, bet bandoma taikyti ir dviskiemenį (chorėją) ar triskiemenį (amfibrachį) silabotoninės eilėdaros metrą. Taip išvengiama monotonijos, laisviau reiškiama mintis, atsiranda prasmingos pauzės:

Lapė liūtą kaip sutiko,

Vos iš baimės gyva liko:

Baisiai dreba, visa kruta,

Bėga slėpties kaip tik drūta.

Antrą kartą jau jai liūtas

Neišrodė taipo drūtas.

„Lapė ir liūtas“

Pavykusios tos pasakėčios, kurių pasakojimas paprastas ir nuoseklus, moralas trumpas, aiškus, primenąs patarles, kuriose labiau priartėjama prie šnekamosios kalbos intonacijų. Tokia yra ilgą laiką mokyklinėse chrestomatijose išlikusi pasakėčia „Arkliai“. Jos populiarumą lėmė vaizduojama situacija, valstietiškos aplinkos natūralumas, žodžio taupumas, stiliaus lakoniškumas.

Įprasta buitinė situacija pasakėčioje teikia galimybę platesniems moraliniams apibendrinimams. Per kaimą eina du keleiviai, ir juos užpuola šunys („Keleiviai ir šunys“). Ramus pasakojimas paįvairinamas keliaujančiųjų dialogu ir baigiamuoju grakščiu paties vertėjo moralu:

Žmogeli! Jei tavo yr sąžinė gryna,

Nepaisyk, kad šlovę tau plėšo kaimynai,

Teisingu keliu eik – žinokie, jog paikas,

Nors loja – nustoja, kaip pereina laikas.

Toks griežtas moralas atsirado prisiminus konkretų įvykį, minimą pasakėčios prieraše: „Dainius paveda tą pasaką p. Zero, kuris buvo užsipuolęs „Aušrą“ ir lietuvius.“

Armino pasakėčioms būdinga liaudiška žaismė („Zuikis ant medžioklės“, „Sugėdinta lapė“), švelni ironija („Varna ir lapė“), adresato artumas (kreipiniai vaike, žmogeli, mielas vaike).

Originalių eilėraščių, kurie atskleistų poeto dvasios pasaulį, Arminas parašė nedaug. Tai eiliavimas „Į savo moterį Sopiją“, taip pat „Dieve mano, Dieve brangus, svieto sutvertojau!“ Gana asmeniškas eilėraštis neužsisklendžia tik privačioje plotmėje. Bičiulių, artimųjų ilgesys virsta nerimu dėl Tėvynės, noru toliau darbuotis savo krašto žmonėms. Nuoširdi bičiulystė reiškiama P. Kriaučiūnui skirtame eilėraštyje „Bičiuli mano brangus!“ Antrajame Armino raštų leidime (1907) prie šio eilėraščio pateikiamas toks prierašas: „Įžanga į rašytų eilių knygutę, pavestą draugui Petrui Kriaučiūnui 1884 m. 24 gruodžio“.

Arminui poezija buvo būdas aktyviai dalyvauti tautos gyvenime ir likime. Jis suprato savo poetinių galimybių ribotumą. Eilėraštį P. Kriaučiūnui baigė kukliai pastebėdamas: „Trupinėlis argi gal ką tau daugiaus duoti?“ Iš gausaus aušrininkų būrio Armino poezija išsiskyrė sklandžiu eiliavimu, geru kalbos jausmu, natūralia fraze, paprastu žodžiu. Arminas buvo integrali asmenybė, gebėjusi sieti individualų likimą su visuomeniniais, tautiniais interesais. Trumpą Armino gyvenimą, V. Mykolaičio-Putino nuomone, lėmė trys dalykai – „karšta tėvynės meilė, noras dirbti tautinį kultūrinį darbą ir uolus religingumas“.

IŠ MOKYKLOS ISTORIJOS

1929 m. 1-mai pradinei m-lai suteiktas P. Armino vardas.

1934 m. Pastatyta nauja P. Armino prad. m-la.

1941 m. P. Armino vardas panaikintas. M-la vadinama 1-ma pradine.

1956 m. 1-oje prad. m-loje įkurta 4-toji vid. m-la.

1979 m. Pastatyta nauja 4-oji vid. m-la Vytenio gatvėje.

1986 m. Įkurtas m-los muziejus.

1989 m. 4-jai vid. m-lai grąžintas P. Armino vardas.

PETRAS ARMINAS – TRUPINĖLIS

(1853 – 1885)

Petras Arminas – Trupinėlis – poetas, vertėjas, švietėjas, knygnešys, lietuvių kalbos mokytojas.

Gimė 1853 m. birželio 16 d. Vilkaviškio apskr. Deksniškių kaime.

Baigė Gižų pradinę mokyklą.

1864 m. pradėjo mokytis Marijampolės 4-oje klasėje pavieto mokykloje.

1866 m. mokslą nutraukė.

1867 m . įstojo į Veiverių mokytojų seminariją.

1871 m. ją baigė.

1871 – 1875 m. dirbo Alvito kaime.

1875 – 1877 m. dirbo Naumiestyje.

1877 – 1884 m. dirbo Marijampolėje.

1884 – 1885 m. dirbo Augustave (Lenkija).

Grąžink mane į Lietuvą, juk aš

nedaug noriu!

Ten tik galiu būti žmogum

naudingu ir doru.

Aš jos duona ilgai mitau, jos

žemelę myniau,

Iš jos žiedų sau jaunystės

vainikėlį pyniau.

P. Arminas 1885 m. kovo 18 d. mirė. Palaidotas Marijampolėje.

P. ARMINO SLAPYVARDŽIO KILMĖ

Vėlai vakare prie žibalinės lempos rašė pirmą straipsnį į ,,Aušrą”. Baigęs darbą, susimąstė, kokį slapyvardį pasirinkti. (Tai buvo spaudos draudimo metai, ir pasirašyti savo pavarde buvo pavojinga). Tuo metu nuo lubų ant prirašyto lapo nukrito kalkių trupinėlis. Šis atsitikimas padėjo P. Arminui pasirinkti slapyvardį – Trupinėlis.

Pranas Mašiotas

Pranas Mašiotas gimė 1863 m. gruodžio 19 d. Pūstelninkų kaime (Vilkaviškio raj.), mirė 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Vaikų rašytojas, pedagogas, publicistas, vertėjas, kultūros veikėjas.

Lankė Naumiesčio pradžios mokyklą. 1883 m., baigęs Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto fizikos – matematikos fakultete. Universitete visą laiką priklausė Maskvos lietuvių studentų ir farmaceutų draugijoms.

1891 m. persikėlė gyventi į Rygą, kur iki 1915 m. mokytojavo. Gyvendamas Latvijoje, P. Mašiotas daug dirbo įvairiose organizacijose. Buvo vienas iš Lietuvių švietimo draugijos „Žvaigždė” steigėjų (pirmasis pirmininkas, vėliau – garbės narys). Kurį laiką sekmadieniais mokė Rygos lietuvių gimnazistes lietuvių kalbos.

I Pasaulinio karo metu pasitraukė į Maskvą, vėliau į Voronežą, kur 1915-1918 m. vadovavo M. Yčo berniukų ir mergaičių gimnazijai.

1918 m. rašytojas grįžo į Lietuvą. 1919 m. lapkričio mėnesį jis buvo paskirtas Švietimo viceministru. Nuo 1925 m. –  Klaipėdos gimnazijos direktorius.

Iš 77 savo gyvenimo metų – 30 metų atidavė pedagogikai: dirbo mokytoju Rygoje, Voronežo, Klaipėdos lietuviškų gimnazijų direktoriumi, švietimo ministro pavaduotoju.

Bendradarbiauti spaudoje P. Mašiotas pradėjo nuo 1884 m. Jo straipsniai pasirodydavo „Aušroje”, „Šviesoje”, „Vienybėje Lietuvininkų”, „Varpe”, „Lietuvių laikraštyje” ir daugybėje kitų laikraščių. Savo darbus jis pasirašydavo arba pavarde, arba slapyvardžiais: Ašaka, Ašakaitis, Ašakaitis Pranas, Bismarkis, Dėdė Pranys, Mark-bis, P. Mašaitis, P. Mošaitis, Rygietis, Tas, A. P., C. M., P. A., P. P. M., Pr., Pr. M., Pr. Mš. Parengė ir išleido apie 150 knygų. Iš jų 8 vadovėliai (matematikos, fizikos, rašybos), 30 knygų – grožinė literatūra vaikams („Pasakėlės“, „Augalų pasakos“, „Kai knygas draudė“, „Senelio pasaka“, „Kiškiai“), 60 knygų išversta iš kitų kalbų: D. Svifto „Guliverio kelionės“, D. Defo „Robinzonas Kruzas“, H. Veslo „Pirmieji žmonės mėnulyje“ ir kt.

Senelio pasakos / Pranas Mašiotas. – Kaunas, 1999 [kiti leidimai: 1996; 1997; 1970; [1946]; 1922; 1917].

Kad greičiau augčiau : [kūrinėliai vaikams]. – Kaunas, 1998.

Nepaprastos atostogos : [apysaka]. – Kaunas, 1997 [kiti leidimai: 1970; 1936].

Vaikučių pasakėlės. – Kaunas, 1997 [kiti leidimai: 1994].

Kai knygas draudė : Apysakos ir apsakymai. – Kaunas, 1993 [kiti leidimai: 1939; 1924]

Julytės kiškelis : Pasakos ir vaizdeliai. – Vilnius, 1991. [kiti leidimai: 1965].

Kaziukas sodžiuje. – Vilnius, 1989.

Marytės katytė : žaislinė knygelė. – Vilnius, 1988.

Pedagogijos patarlės. – Šakiai, 1988.

Katinėlis Pilkutis : pasakos. – Vilnius, 1987 [kiti leidimai: 1984; 1976].

Morkos : iš piemenuko atsiminimų. – Vilnius, 1986 [kiti leidimai: 1985].

Kiškis vagilis : vaizdeliai ir pasakaitės. – Vilnius, 1984.

Mokslo pasakos. – Vilnius, 1973.

Dėde, papasakok… – Vilnius, 1973 [kiti leidimai: 1934].

Sparnuočiai : [apsakymai]. – Vilnius, 1972 [kiti leidimai: 1922].

Pajūriais pamariais : vaikų kelionės po mūsų pajūrį : [apysaka]. – Vilnius, 1972 [kiti leidimai: 1930].

Pasakėlės. – Vilnius, 1971 [kiti leidimai: 1921].

Mano poilsis : apsakymėliai. – Vilnius, 1971 [kiti leidimai: 1922].

Mano dovanėlė. – Vilnius, 1970 [kiti leidimai: 1946; 1918; 1913; 1921].

Ir aš mažas buvau. – Vilnius, 1969 [kiti leidimai: 1956; 1949; 1938; 1922]

Kiškio pasakos. – Vilnius, 1967.

Žiema ir vasara. – [Vilnius], 1957 [kiti leidimai: 1920].

Aritmetikos uždavinynas : pradžios mokyklos. – Kaunas, 1938 [kiti ledimai: 1906; 1907; [1919]; 1920; 1921; [1922]; 1923; 1924; 1925; 1929; 1930; 1931; 1937; 1930; [1928]; 1920/21].

Plokšminė trigonometrija ir uždavinynas. – Kaunas, 1936 [kiti leidimai: 1929; 1923].

Juozukas ir Jockus : apsakymai. – Kaunas, 1934.

Algebros uždavinynas. – Kaunas = Vilnius, 1931 [kiti leidimai: 1929; 1922].

Pasaulio pasakos : mažiems pasiskaityt ir dideliems pasiklausyt. – Kaunas, 1930.

Fizikos vadovėlis. – Kaunas, [1930] [kiti leidimai: 1922].

Šiltieji ir šaltieji kraštai : pasinaudota geografijos chrestomatijomis ir kitais raštais. – Kaunas, [1930?].

Būta ir pramanyta. – Klaipėdoje, 1925.

Šposai : rinkinys įvairių burtų, monų ir šiaip įvairių „stebūklingų“ dalykų : išaiškinimas vaidinimasi ir įvairių paslaptingų apsireiškimų ir šposų : skiriama vasaros gegužinėms ir žiemos vakarėliams : parašyta pagal žinomus burtininkus-kerėtojus Pinetį, Galą, Robertsoną … [et al.] . – Kaunas : Varpas, 1924.

Kaip žmogus žemėje įsigalėjo : lengvi mokslo pasakojimai. – Kaunas = Vilnius, 1923.

Geometrijos uždavinynas. – Vilnius, 1923 [kiti leidimai: 1919].

Išradėjai ir išradimai. – Kaunas, 1922.

Gimnaziją atsiminus. – Kaunas = Vilnius, 1922.

Mūs mažiausiems, mūs mieliausiems : (36 pasakos). – Kaunas = Vilnius, 1921.

Gramatika ir mokykla. – Šiauliai, 1921.

Algebros uždavinynas. – Tilžė, [1921].

Mokslo pasakos. – Tilžėje, 1920 [kiti leidimai: 1916]

Žemosios matematikos istorija. – Vilnius, 1919.

Kaip žmogus žemėje įsigalėjo : lengvi mokslo pasakojimai. – Vilnius, 1919.

Trigonometrijos uždavinynas. – Vilnius, 1919.

Kiškiai : 5 pasakos vaikams. – Vilnius, 1919.

Apie Lietuvos senovę : (10 pasakojimų). – Voronežas, 1917.

Atlikusios senio pasakos. – Voronežas, 1917.

Augalų pasakos. – Voronežas, 1917.

Pasakos-nepasakos : mažiems pasiskaityti ir dideliems pasiklausyti. – Ryga, 1915.

Raštas : vadovėlis norintiems išmokti rašyti. – Ryga, 1907.

Skaitytojams pateikiame Klaipėdoje gyvenančio Zanavykų ir Mažosios Lietuvos kultūros istoriko Bernardo Aleknavičiaus rašinį „Pasakų senelis iš Novužės krašto“, kur pasakojama apie rašytojo P.Mašioto veiklą kartu su kitais Zanavykų krašto švietėjais.

Kodėl daugelis XIX – XX a. pradžios visuomenininkų lygiavosi į Zanavykų krašto šviesuolius? Bet kuris zanavykas nedvejodamas atsakytų: Zanavykai – kunigų ir švietėjų kraštas. Po 1795 metų Lietuvos – Lenkijos valstybės Trečiojo padalijimo lietuviškoji Užnemunė (Sūduva) atiteko Prūsijai, nuo 1807 metų įėjo į Varšuvos kunigaikštystę, o 1815 – 1867 metais priklausė Lenkijos karalystei, kur gyvenimo sąlygos skyrėsi nuo Rusijos imperijos. Daug lėmė ir Napoleono kodeksas, kuris Sūduvoje veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Krašte veikė Seinų kunigų seminarija, kurioje mokslus baigė žinomi Zanavykų krašto mokytojai: Petras Abramavičius, garsių muzikų Vytauto Bacevičiaus ir Gražinos Bacevičiūtės tėvas Vincas Bacevičius, broliai Jonas ir Vincas Daniliauskai, Petras, Stepas ir Vaclovas Dumčiai, Juozas ir Vincas Gvildžiai, semiotikos mokslo kūrėjo Algirdo Juliaus Greimo tėvas Julius Greimas, Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino – Fausto tėvas Antanas Grybinas, Vincas Gustaitis, Bronius, Juozas Poderis, Juozas Pupkis, Juozas Sabas, broliai Vaclovas ir Vladas Sidzikauskai, poetės Gražinos Tulauskaitės tėvas Leonardas Tulauskas ir kiti.

Daug mokytojų seminarijos auklėtinių dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, gavo karininkų laipsnius, o grįžę į Lietuvą, 1918 – 1919 metais organizavo savanorius, kūrė Lietuvos kariuomenę. Buvęs mokytojų seminarijos auklėtinis, karininkas V. Gvildys 1920 metais žuvo kovoje su lenkais, Pranas Kaunas ir Vladas Sidzikauskas, tarnaudami Lietuvos kariuomenėje, tapo pulkininkais, o Vaclovas Sidzikauskas pasuko teisininko keliu ir dirbo diplomatu.

Visgi svarbiausią švietėjišką darbą atliko Novužės krašte gimę kunigai, tokie kaip Sintautų parapijos klebonas kun. Antanas Tatarė, mokyklinių vadovėlių leidėjai ir rengėjai Lukas Staugaitis ir Juozas Dėdinas, prof. kun. Pranas Augustaitis, poetas ir vertėjas kun. Jonas Užupis – Šerenga, kanauninkas Kazimieras Prapuolenis, Seinų kunigų seminarijos rektorius kanauninkas Jonas Giedraitis, kunigas misionierius Justinas Boneventūras Pranaitis, prof. protonotaras Aleksandras Grigaitis, prof. prelatas Pranas Kuraitis, kun. Jonas Jaronimas Jakaitis, kun. Augustinas Vaitiekaitis ir daug kitų.

XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje liuteronų kunigus rengė Karaliaučiaus universitetas, kuriame veikė Lietuvių kalbos seminaras, o Seinų lenkiškoje kunigų seminarijoje buvo rengiami katalikų kunigai, kurie buvo susibūrę į slaptą lietuvių kalbos būrelį. Karaliaučiaus universitetas neišugdė nė vieno kunigo – kovotojo už mažlietuvių teises, tuo tarpu Seinų kunigų seminarijos lietuvių kalbos būrelis gyvenimui parengė tikrus kovotojus už lietuvių teises, vėliau tapusius vyskupais: Petrą Būčį, Justiną Staugaitį, istorikus kunigą Antaną Jusaitį ir kun. Joną Totoraitį, parengusį Zanavykų ir Sūduvos istoriją. Kun. A. Jusaitis mokytojavo Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, o kun. J. Totoraitis buvo Marijampolės ir Seinų „Žiburio“ gimnazijų vienas steigėjų, ilgus metus vadovavo Marijampolės marijonų gimnazijai, buvo Lietuvos universiteto profesorius. Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, išaugęs iš slapto lietuvių kalbos būrelio, kan. Vincentas Vizgirda buvo Marijampolės bei Šakių „Žiburio“ gimnazijų kūrėjas ir pirmasis jų direktorius, o 1918 metais Seinuose įkūrė lietuvišką kunigų seminariją. Jaunąją kunigų kartą ugdė ir prelatas Jonas Naujokas, o jo brolis kun. Juozas Stankevičius, dirbęs Vilniaus mokyklose, 1917 metais buvo išrinktas į Lietuvos tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. galėjo tapti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Tik dėl tautos vienybės ir pernelyg didelio kunigų skaičiaus Lietuvos taryboje savo mandatą perleido kairiųjų atstovui Jonui Vileišiui.

Negalime pamiršti ir kan. Felikso Martišiaus, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais, klebonaudamas Višakio Rūdos parapijoje, įkūrė 15 pradinių mokyklų. Prienuose įsteigė „Žiburio“ gimnaziją ir jai vadovavo. Šioje mokslo šventovėje mokėsi mokslininkas lituanistas Jonas Kazlauskas. Zanavykuose gimė ir augo šiandieninės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, didysis lietuvių kalbos stilistas Juozas Pikčilingis, mokytojos lituanistės, rašytojos G. Tulauskaitė, Petronėlė Orintaitė, mokyklinių vadovėlių rengėjai mokytojai Jonas Juozas Palukaitis, Antanas Kaunas, Pranas Naujokaitis ir pagaliau aušrininkas, pedagogas bei vaikų literatūros pradininkas Lietuvoje Pranas Mašiotas.

Kaip ir daugelis Novužės krašto visuomenės veikėjų, P. Mašiotas pradėjo nuo minčių, kurios, iškaltos granite, puošia buvusios pedagogo gimtinės vietą. „Ir aš mažas buvau…“ „…mano mama ir tėvelis buvo geriausi, gyvenamieji namai smagiausi, sodas mieliausias“. Viskas prasidėjo nuo iš Mažosios Lietuvos į Zanavykus atklydusios stubos slenksčio, per kurį mažasis Pranukas dar keturiomis ropšdavosi, kad galėtų išbėgti į kiemą, pažvelgti į saulę, sodą. Čia Paprūsėje, Pūstelninkų kaime – pradžių pradžia. Čia 1863 m. gruodžio 19 d. Pranukas atėjo į šį pasaulį. Augo jis susipratusių vidutiniokų ūkininkų šeimoje, pas kuriuos ne kartą glaudėsi Šešupę perbridę knygnešiai. Iš jų paliktų knygelių ir maldaknygių berniukas pramoko skaityti. Vėliau baigė Naumiesčio pradžios mokyklą, o 1883 metais – Marijampolės gimnaziją. Vaikiną viliojo tikslieji mokslai ir 1887 metais Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultete jis įgijo gimnazijos mokytojo matematiko specialybę. Kadangi rusų administracija lietuvių, baigusių pedagoginius mokslus, dirbti Lietuvoje neskyrė, teko pasitenkinti darbu Lomžoje. Tik 1889 metais persikėlė į Rygą, ten atsiradus laisvai raštininko vietai. 1892-aisiais jau paskirtas Rygos vokiečių realinės gimnazijos matematikos mokytoju ir čia mokytojavo net 22 metus, o paskutiniuosius dvejus metus (1913-1915) buvo ir Rygos mergaičių gimnazijos direktorius.

P. Mašiotas visą gyvenimą aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje buvo aktyvus slaptojo lietuvių moksleivių ratelio narys, platino draudžiamą lietuvių spaudą. Maskvos universitete priklausė Lietuvių studentų ir Farmaceutų draugijoms, bendradarbiavo „Aušroje“. Rygoje rašė į „Šviesą“, „Vienybę Lietuvininkų“, „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“ (jame turėjo vaikams skyrelį), „Vilniaus žinias“, „Viltį“ (buvo šio leidinio dalininkas), „Vairą“, „Rygos garsą“ (1910 metais redagavo šio leidinio kroniką). Daug dirbo Rygos lietuvių organizacijose. Priklausė „Dainos“ draugijai, buvo vienas Lietuvių muzikos ir dainos draugijos „Kanklės“ steigėjų, 1906 metais buvo Kanklių bibliotekos ir skaityklos komisijos narys, 1906-aisiais kartu su Marcelinu Šikšniu įsteigė Lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“, buvo jos pirmasis pirmininkas, vėliau – garbės narys. Rygoje ši draugija išlaikė septynias lietuviškas pradines mokyklas ir suaugusiųjų kursus. 1912 – 1914 metais sekmadieniais P. Mašiotas Rygos lietuvaites gimnazistes mokė lietuvių kalbos. 1907 metais buvo išrinktas vilniškės Lietuvių mokslo draugijos nariu. Rygoje mažiesiems skaitytojams išleido populiarias knygeles „Mano dovanėlė“ (1913) ir „Pasaka  –  nepasaka“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rygoje susitelkus nemažam lietuvių tremtinių skaičiui, kartu su Vaižgantu P. Mašiotas buvo Centrinio lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti įgaliotinis. 1915 metų vasarą, vokiečių armijai artėjant prie Latvijos, pasitraukė į Maskvą, o netrukus atvyko į Voronežą ir čia vadovavo lietuviškai Martyno Yčo įkurtai berniukų ir mergaičių gimnazijai.

Kad žemėje mažėtų blogio, o gėrio daugėtų, reikėjo užkariauti pačių mažiausiųjų širdutes ir jose sėti tik gėrį. 1894 metais JAV P.Mašiotas mažiesiems išleido populiarią knygelę „Pasikalbėjimas apie dangų ir žemę“. Produktyvus buvo ir Voronežo laikotarpis. Vadovaudamas M. Yčo gimnazijai, jis išleido „Mokslo pasakas“ (1916), „Senio pasakas vaikams“, „Naujas senio pasakas“, „Augalų pasakas“, „Apie Lietuvos senovę“ (1917). Be nelengvo vadovavimo gimnazijai ir kūrybinio darbo, dar priklausė „Trijų tarybai“ (Kazys Grinius, J. Jablonskis ir P. Mašiotas).

1918 metais P. Mašiotas grįžo į Lietuvą. Po 35 metų (neskaitant vasaros atostogų) – vėl tėvų žemėje. Naujai besikuriančioje valstybėje – darbų kalnai. Vilniuje dirbo Lietuvos tarybos švietimo sekcijoje. Artėjant bolševikams, persikėlė į Kauną. Dirbo Aukštojo mokslo departamento direktoriumi, o nuo 1919-ųjų pabaigos – švietimo viceministru. Darbavosi Knygų leidimo ir terminologijos komisijose, buvo vienas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto steigėjų. Rašė spaudai: „Švietimo darbui“, „Lietuvos mokyklai“, išleido knygas „Kaip žmogus žemėje įsikūrė“, „Kiškiai“ (1919), „Šaltieji ir šiltieji kraštai“, „Žiemą ir vasarą“, „Vaikų pasakos“ (1920), „Mūsų mažiesiems, mūsų mieliesiems“, „Pasakėlė“ (1921). 1922 metais išleistos net šešios knygelės vaikams: „Išradėjai ir išradimai“, „Mano poilsis“, „Senio pasakos“, „Sparnuočiai“, „Gimnaziją atsiminus“, „Ir aš mažas buvau“. 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos universiteto Matematikos–gamtos mokslų fakultetas P. Mašiotui suteikė garbės daktaro laipsnį.

1922 metais Klaipėdos mokytojų seminarijos patalpose buvo atidaryta pirmoji uostamiestyje lietuviška gimnazija. 1924 metais jai vadovauti ėmėsi P. Mašiotas. Gimnazijoje vyravo įtampa. Mažlietuviai mokytojai, išskyrus Adomą Braką, su mokytojais iš Didžiosios Lietuvos net nesisveikindavo, o per pertraukas mokytojų kambaryje kalbėdavo vokiškai. Viską, kas buvo susiję su Didžiąja Lietuva, stengtasi pašiepti, menkinti. Mažlietuviai mokytojai į mokinius žvelgė iš aukšto, nevengė jų bausti fizinėmis bausmėmis. P. Mašiotui tai buvo svetima. Tokiam pedagogų kolektyvui vadovauti nebuvo paprasta, bet gimnazijos direktorius pamažu į savo pusę palenkė ne vieną.

Klaipėdoje P. Mašiotas tuoj įsitraukė ir į visuomeninę veiklą. Buvo Tautinio Lietuvos laivyno steigimo komiteto narys, rengė mokyklinius vadovėlius, išleido knygas mažiesiems „Kai knygas draudė“, „Būta ir pramanyta“, parengė „Pasaulio pasakas“, „Pajūriais pamariais“ (šie darbai pasirodė jau išėjus į pensiją).

1929 metais susirgo veido nervo uždegimu ir buvo priverstas palikti Klaipėdą. Persikėlė į Kauną, kur turėjo nuosavą namą. Bet ir būdamas užtarnautame poilsyje, nesėdėjo rankų sudėjęs – rašė.

Gyvendamas Kaune ir jau įkopęs į aštuntą dešimtį, P. Mašiotas savo darbų tempo nemažino. Bendradarbiavo „Lietuvos mokykloje“, „Skautų aide“, „Gimtojoje kalboje“, „Žiburėlyje“ ir kituose periodiniuose leidiniuose. Mažiesiems skaitytojams išleido „Mokslo pasakas ir pasakojimus“, „Juozukas ir Jackus“, „Dėde, papasakok!“, „Pažadėta ir ištesėta“, „Nepaprastos atostogos“, „Pašešupių knygnešiai“, „Trijų talka“ ir kt. Vertė kitų rašytojų kūrinius, kuriais stengėsi praturtinti vaikų knygų lentynėles.

Atėjo lemtingieji 1940 metai. Kauno gatvėmis žlegėjo okupantų tankai. Jo žentas Juozas Urbšys su rašytojo dukra Marija, palikę Kauną, išsikėlė į Kačerginę, pas brolio Jono Mašioto šeimą. Birželį okupacinės valdžios atstovai įsiveržė į 77 gyvenimo metus bebaigiančio P. Mašioto namus ir pareikalavo, kad šis tučtuojau užleistų butą „reikalingesnių“ raudonosios armijos karininkų šeimoms. Neturėdamas pasirinkimo, pedagogas prisiglaudė viename Kačerginės vasarnamyje, arčiau saviškių. 1940 m. liepos 17 d. buvo suimtas jo žentas J.Urbšys su dukra ir išgabenti į nežinią. Išgirdęs šią tragišką žinią, Lietuvos vaikų pasakų senelis paleido iš rankos plunksną ir daugiau jos nebepakėlė. Mirė P.Mašiotas 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune.

Kartą vaikystėje, beklaidžiodamas po Kauno miesto kapines, jų pakraštyje aptikau nedidelį juodą kryželį, kuriame buvo įrašyta: „A.…A. Pranas Mašiotas 1863 XII 19 – 1940 IX 14“. Ilgai stovėjau prie savo kraštiečio, mūsų nuostabiųjų pasakų senelio kapo. Šis antkapinis paminklas, palyginti su netoli stovinčiu skulptoriaus Vinco Grybo sukurtu didžiuliu paminklu mokytojui Juozui Vokietaičiui, buvo tikrai mažas, bet vyliausi, jog savo darbais P. Mašiotas Lietuvai – paminklas. Ir dabar, apsilankęs Petrašiūnų kapinėse, kur buvo perkelti P. Mašioto palaikai, visados aplankau jo kapą.

O Pūstelninkai – kaimas prie Šešupės, stovintis ant knygnešių tako, sovietmečiu buvo sulygintas su žeme, bet amžiams bylos, jog „…ir aš mažas buvau“; „…mano mama ir tėvelis buvo geriausi, gyvenamieji namai smagiausi, sodas mieliausias“, nes visa ši gimtinės meilė spindi ir didžiojo Novužės krašto sūnaus P. Mašioto darbuose.

Maironio lietuvių literatūros muziejus 

PRANO MAŠIOTO skyriaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė

P. Mašioto rinkinį sudaro 233 eksponatai: 115 knygų (originalų ir vertimų), 88 fotografijos, 4 laiškai, keletas spaudinių; archyve yra ir keli rašytojo asmeniniai daiktai (šaukštelis, peiliukas, vaikiška piniginė). Šaukštelis ir peiliukas bei keletas fotografijų 2000 m. gauti iš A. Semaškienės, piniginėlė – 1994 m. iš rašytojo vaikaitės B. Mašiotaitės. Tai senelio dovana jai, išsaugota nuo 1937 m.

Rašytojo archyve saugomi pirmieji P. Mašioto knygų vaikams leidimai: „Kiškiai“ (Vilnius, 1919), „Mano dovanėlė“ (1918), „Apie Lietuvos senovę“ (Voronežas, 1917), „Atlikusios senio pasakos“ (Voronežas, 1917), „Ir aš mažas buvau“ (Vilnius, 1919), „Kaip žmogus žemėje įsigalėjo“ (1919), „Mokslo pasakos“ (Petrapilis, 1916). Yra ir P. Mašioto parengta rašybos mokanti knygelė „Raštas“, išleista 1907 m. Seniausias iš P. Mašioto vertimų, saugomų archyve, – A. Hedenstjerna „Nilso Jensono užrašos“ (Vilnius, 1906).

Fotografijų daugumą sudaro kopijos, bet yra ir originalių – tai P. Mašiotas savo darbo kabinete 1926 m. (su autografu), P. Mašiotas tarp lietuvių mokinių Voroneže 1916 m., dvi portretinės rašytojo fotografijos, darytos 1930 m.

Tarp rankraštinio palikimo – trys P. Mašioto laiškų originalai, rašyti A. Giedriui 1921, 1924 ir 1925 m.

Pranas Vaičaitis

Pranas Vaičaitis (1876 m. vasario 10 d. Santakuose (Šakių raj.) – 1901 m. rugsėjo 21 d., palaidotas Sintautuose) – lietuvių poetas, vertėjas, teisininkas.

Biografija

P. Vaičaitis gimė Santakų kaime, netoli Sintautų. Nors tėvai Juozas ir Marijona valdė nemažą žemės sklypą, bet lepinti pirmagimio neturėjo iš ko: išmokėjus tėvo seserims dalis, namai gerokai ištuštėjo. O čia vienas po kito gimė dar du vaikai – Jonas ir Juozas.

Prano vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Skyrėsi tik jis pats: buvo silpnokos sveikatos ir uždaro būdo. Žaisdavo atokiai, laikėsi tyliai, jo dažnai tekdavo ieškoti. Svajingą vaiko natūrą veikė folkloro pasaulis, juo labiau, kad motina apylinkėje garsėjo skambiu dainininkės balsu.

Pranas ėmė lankyti Sintautų pradžios mokyklą, bet mokytis nemėgo ir mokyklos nebaigė. Tėvai savo planų neatsisakė ir 1887 m. silpnai pasiruošusį sūnų per vargą įtaisė į Marijampolės gimnaziją. Čia P. Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų literatūra, lietuviškieji Antano Baranausko, Simono Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė eiliuoti.

Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Tėvas išplūdo sūnų, jo išsižadėjo ir vienas grįžo iš Seinų namo. Nuo to laiko santykiai su namais atvėso ir nepasitaisė iki mirties. Motiną Pranas ir toliau mylėjo, jos paveikslas iškildavo jo dainose, bet su tėvu dvasinis ryšys nutrūko. Kartu nutrūko ir materialinė parama.

Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi į mokslus – 1895 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Nepaisydamas sunkių materialinių sąlygų, Peterburge P. Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, intensyviai lavinosi, rašė ir vertė, sekė draudžiamą lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba. Teisės disciplinos jam sekėsi gerai – baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą.

1897 m. rudenį prasidėjo poeto politinis persekiojimas. Varšuvos prokuroras jam uždėjo mėnesį policinio arešto, Teisingumo ministras sustiprino bausmę iki mėnesio kalėjimo. P. Vaičaitis, prasikankinęs pusantrų metų ypatingoje policijos priežiūroje be stipendijos ir privačių pamokų, 1899 m. vasario 3 d. kartu su savo tėvu ir kitais sietyniečiais buvo nubaustas administracine tvarka. Atlikti bausmės iš Peterburgo jis turėjo vykti į Kalvariją. Po to negalėjo gauti liudijimo apie nepriekaištingą elgesį, ir baigiamuosius egzaminus teko atidėti kitiems metams. Visa tai P. Vaičaitį be galo išvargino, išvedė iš pusiausvyros.

Besimokydamas Peterburge P. Vaičaitis pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę, giliai religingą merginą, kurios vienas brolis dėstė Dvasinėje akademijoje, o antras vargonavo ir vadovavo Peterburgo lietuvių chorams.

Teisininko karjera P. Vaičaičio neviliojo. Jis planavo baigęs mokslus vykti į Belgiją studijuoti komercijos, bet pradžiai nebuvo lėšų. 1900 m. gavęs diplomą ir vasarą namie pailsėjęs pradėjo dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje, bet greit susirgo džiova ir grįžo tėviškėn. Sirgdamas nemažai rašė, svajojo išvykti gydytis į džiovininkų sanatoriją, bet pinigų neturėjo, o tėvas sūnumi susirūpino tik paskutinėm dienom, kai jau buvo pavėluota.

P. Vaičaitis mirė 1901 m. rugsėjo 21 d. Apylinkės žmonės pasakojo apie graudžias iškilmingas laidotuves, į kurias atvyko iš Peterburgo poeto draugai ir nešė karstą iš pat namų į Sintautų kapines.

Kūryba

P. Vaičaitis parašė eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų, iš viso 98 originalius eilėraščius (iš jų – 10 trumpų epigramų), 21 vertimą bei sekimą (jų tarpe – dviejų Aleksandro Puškino mažųjų dramų vertimus).

Eilėraščiai buvo spausdinami „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė J. Mačys – Kėkštas ir J. Pranaitytė). Pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka. Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo. Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos kūrėjai, mažai galvodamas apie save.

Poezijai būdingi jaunystės svajonių, meilės, tėvynės ilgesio motyvai. Joje poetizuojama gimtojo krašto gamta, aukštinama Lietuvos praeitis, žadinami tautinio orumo jausmai. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.

P. Vaičaičio poetinis palikimas negausus. Jo lyrikoje galima išskirti dvi pagrindines kryptis: visuomeninę – patriotinę ir asmeninę arba egocentrinę.

Stipriausiai ir gražiausiai patriotinėje lyrikoje išreikšti tėvynės grožio ir ilgesio motyvai. Tėvynės gamtos grožis, surištas su nostalgija, įgyja vidinės šilumos. P. Vaičaičio poezijoje yra ir grynai socialinių motyvų. Skurdo motyvai įpinami į kontrastiškai šviesų foną, greta prabangos ir blizgėjimo – vargas, nepritekliai. Socialiniai motyvai dažnai yra susipynę su patriotiniais: laisvės ilgesys, tautai daromos skriaudos, materialinis skurdas ir darbų sunkumas dažniausiai subėga į vieną pagrindinę priežastį – į rusų valdžios priespaudą. Į praeitį P. Vaičaitis žiūri romantiškai, panašiai kaip S. Daukantas, Maironis, V. Kudirka. Praeities laikai buvo garbingi didžiosiomis laisvės kovomis.

Egocentrinėje lyrikoje P. Vaičaitis yra tylaus liūdesio poetas.

Pirmieji P. Vaičaičio eilėraščiai buvo išspausdinti „Varpe“ 1896m., vėliau beveik visi eilėraščiai buvo spausdinami Amerikos lietuvių savaitraštyje „Vienybė Lietuvninkų“. Atskirais rinkiniais P. Vaičaičio poezija buvo išspausdinta tik po poeto mirties.

Salomėja Nėris

Salomėja Nėris (Bačinskaitė – Bučienė) (gimė 1904 m. lapkirčio 17 d. Kiršų km., Vilkaviškio raj. – mirė 1945 m. liepos 7 d., palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse) – dramatiškų vidinių lūžių poetė, sukūrusi sugestyvios potekstės ir trapaus melodinio virpesio eilėraštį, kuriam keletą dešimtmečių teko reprezentuoti prieškario poetinę kultūrą (išėmus iš bibliotekų A. Miškinio, J. Aisčio, B. Brazdžionio knygas) ir legalizuoti jos tąsą sovietinėje Lietuvoje. Vienintelė iš neoromantikų, ateitininkė ir „Šatrijos“ auklėtinė, sukilo prieš valstybiškai nusistovėjusių vertybių skalę (Tėvynė + Dievas), ieškodama išganingų pasaulio raidos perspektyvų socializmo teorijoje ir praktikoje.

Talentingiausia XX a. lietuvių poetė pateko į žiaurias istorijos peripetijas, įstūmusias ją į žūtbūtinius apsisprendimus (arba tauta, arba socializmas), į didžiules psichologines įtampas, kurios neleido atslūgti jos kūrybiniam potencialui, o plėtė jį naujomis kryptimis.

Salomėja mokėsi Alvito pradžios mokykloje, nuo 1918 m. Marijampolės gimnazijoje. 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos ketvirtą klasę. Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Pirmuosius eilėraščius pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923 m. – Salomėjos Nėries slapyvardžiu. Baigusi gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą. Greta studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką-psichologiją, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. 1927 m. buvo išleistas pirmasis S. Nėries poezijos rinkinys. 1928 m. S. Nėris baigė universitetą ir gavo paskyrimą į Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, kur dėstė vokiečių kalbą. Atostogų metu poetė keliavo po Vakarų Europą, gilino vokiečių kalbos studijas.

1931 m. S. Nėris apsigyveno Kaune, kur vertėsi pamokomis, redagavo lietuvių liaudies pasakas. Jau 1931 m. išleistame antrajame S. Nėries poezijos rinkinyje „Pėdos smėly“ randame eilėraščių, rodančių poetės vidaus krizę. Tais pačiais metais buvo išspausdinti revoliucinių motyvų turintys eilėraščiai bolševikinės krypties literatūriniame žurnale „Trečias frontas“. Čia buvo išspausdintas ir pasižadėjimas dirbti bolševikams, tik jį parašė ne pati Salomėja Nėris.

1934 – 1936 m. S. Nėris dirbo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje. 1936 m. pabaigoje ji ištekėjo ir gyveno Paryžiuje iki 1937 m. Grįžusi į Lietuvą, S. Nėris buvo paskirta mokytojauti į Kauno trečiąją gimnaziją. Apsigyveno Palemone. 1938 m. buvo išleistas gražiausias S. Nėries poezijos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija.

1940 m. okupacija S. Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat buvo išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos „visišką ištikimumą“.

Kilus karui, S. Nėris buvo išvežta į Rusiją. 1944 m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945 m. liepos 7 d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse.

Šeima

Salomėja Nėris gimė Kiršų kaime, Alvito valsčiuje (Vilkaviškio raj.), netoli nuo tuometinės Vokietijos sienos, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesutė jau buvo mirusi. S. Nėris dar turėjo du brolius – Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę.

Tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tėvas – staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms.

Motina, Uršulė Žemaitytė – Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo vaidų bei triukšmo, su visais maloni, užjaučianti, vaišinga, darbšti, tvarkinga. Ji niekad nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. S. Nėris, kurdama eilėraščius apie moters likimą tuometinėje visuomenėje, arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“, be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą. S. Nėries motina, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.

Būsimą poetę įtakojo ir senelis Bačinskas (mirė 1924 m.) – linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgęs bendrauti su anūkais.

Mokslų ir kūrybos pradžia

1911 m. S. Nėris pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. pavasarį – Marijampolės mergaičių progimnazijos antrąją klasę. Iki Naujųjų metų, savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją.

Mokytis sekėsi, Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms – mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų, mėgo piešti melancholiškus siužetus su berželiu, pakrypusia pirtele, ežeru. Svajojo tapti dailininke. Pamėgo muziką – mokėjo skambinti rojaliu ir gitara.

Gimnazijoje veikė moksleivių ateitininkų kuopa, į ją įstojo ir S. Nėris. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose, skaitydavo lyrinius prozos vaizdelius, eilėraščius. 1921 m. birželio mėnesio pabaigoje, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į Palangą ir pirmą kartą pamatė jūrą, kuri jai padarė didžiulį įspūdį.

1921 m. ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje „Ateities žiedai“ Salomėja Nėris pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais, o po 1923 m. lapkričio mėn. išspausdintu eilėraščiu „Jūra banguoja, jūra beribė“ ji pirmą kartą pasirašo Nėries slapyvardžiu. Nuo to laiko, ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje.

Studijos universitete

Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, taip pat vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką – psichologiją, ateidavo į Humanitarinių mokslų fakultetą pasiklausyti Juozo Tumo – Vaižganto, Vinco Krėvės – Mickevičiaus, Balio Sruogos paskaitų, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros pasaulį, skaitė vokiškai, prancūziškai, atmintinai mokėjo daugybę eilėraščių.

Iš studenčių S. Nėris išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Linksma retai būdavo. Į jos nuotaikas atsiliepdavo viskas, net metų laikai. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų. Draugiškesnius jausmus palaikė su jaunais poetais, rašytojais – Juozu Tysliava, kilusiu iš to paties kaimo, ir Stasiu Santvaru, Petronėle Orintaite, Vincu Mykolaičiu – Putinu. Buvo įsimylėjusi savo dėstytoją Juozą Eretą. Susikaupusius išgyvenimus išliedavo dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis.

Studijų metais Salomėja Nėris atrodė labai jauna, beveik vaikiška, žemo ūgio, šatenė, žaliaakė. Augino kasas, jas nukirpo tik 1929 metais, grįžusi iš užsienio. Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštomis baltomis apykaklaitėmis, mėgo įvairias skareles, šalikus, sages, avėdavo aukštakulniais batukais. Ji lankė teatrą ir koncertus. Nors bilietai buvo labai brangūs, poetė geriau atsisakydavusi pietų, bet spektaklio ar koncerto nepraleisdavo.

Studijuodama universitete S. Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.) ir iškart buvo pripažinta kaip poetė. Tų pačių metų vasarą išvyko į Palangą atostogauti. O jau 1928 m. vasarą poetė pirmą kartą keliavo po Vakarų Europą – aplankė Vokietiją bei Šveicariją.

Po universiteto baigimo

1928 m. persikėlė į Lazdijus: nuo rugsėjo 1 d. Švietimo ministerijos paskirta Seinų „Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, S. Nėris dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Iš Lazdijų kartu su mokytojų kolektyvu ji dažnai lankydavo įvairias Lietuvos vietas.

Nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų „Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 m. liepos 3 d., Mokytojų cenzo tikrinimo komisija pripažino S. Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų.

1929 m. birželio mėn. paskutinėmis dienomis S. Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 m.

1930 m. vasarą trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną. 1931 – 1934 m., gyvendama Kaune, niekur nedirbo, sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis.

1934 m. išleista S. Nėries versta Aleksandro Kuprino „Sulamita“, vėliau išėjo pasakų rinkinys „Mūsų pasakos“, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metais poetė persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja.

Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, S. Nėris vadovavo meno kuopai, padėjo ruošti literatūrinius vakarus. Čia poetė artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte – Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču.

1935 m. pradžioje išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – „Per lūžtantį ledą“. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. 1936 m. kovo 15 d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos – realistės Gabrielės Petkevičaitės – Bitės 75 m. sukakčiai paminėti, kurio metu S. Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius.

1936 m. gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį poetė išleido verstą V. Korolenkos kūrinį „Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams „Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbą. 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės.

1937 m., gyvendama Paryžiuje, rašė poemą „Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius miesto paminklus, muziejus, teatrus, dailės parodas, koncertus. Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno. Jos vyras B. Bučas, sukūręs šeimą, nusipirko plotelį žemės, pats projektavo ir kukliomis abiejų lėšomis statė namą, pasisodino didelį sodą. Poetė turėjo savo darbo kambarį, kuriame rašė eilėraščius ir ruošėsi pamokoms, skulptorius čia įsirengė dirbtuves.

1937-ųjų rudenį S. Nėris savo prašymu atkelta iš Panevėžio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kasdien važinėjo iš Palemono į Kauną traukiniu. Gimnazijoje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. Spalio 23 d. Salomėja Nėris pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko – Balandžio vardą.

1938 m. pirmojoje pusėje S. Nėris išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1939 m. sausio 13 d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, Valstybės teatre, surengė literatūros šventę, kurios metu jai įteikta 1938 m. Valstybinė premija už šį rinkinį. Tai buvo labai didelis poetės įvertinimas.

1939 m. išleistas jos eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. 1940 m. kovo 27 d. Maskvoje, Vakarų Meno muziejaus rūmuose atidaryta lietuvių knygos paroda, kurioje buvo eksponuoti ir S. Nėries kūriniai. 1940 m. išleista poetės tautosakinė poema „Eglė žalčių karalienė“ (rašyta 1937 – 1940 m.) ir eiliuota pasaka „Našlaitė“, už kurias Lituanistikos instituto komisija paskyrė 1940 m. premiją kaip už geriausius veikalus, populiarinančius lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir tautosaką.

Okupacijos laikotarpis

1940 m. okupacija S. Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS AT sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, ji perskaitė pagal Vladimiro Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką.

S. Nėris tuo laikotarpiu rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. 1940 m. pabaigoje poetė parašė ir išspausdino periodikoje poemą „Keturi“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir Salomėja Nėris. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pradžioje poetė išleido savo poezijos „Rinktinę“, pradėtą ruošti 1939 metais.

S. Nėris taip pat aktyviai dalyvavo ikirinkiminiuose mitinguose Zarasuose, Dusetose ir Utenoje. 1941 m. sausio 12 d. ji išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate.

1941 m. vasarą, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bėgdama nuo vokiečių, S. Nėris su mažu sūneliu per Zarasus, Daugpilį, Velikije Luki, Rževą pasitraukia į Rusiją. Latvijos teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo Salomėja Nėris, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu „žuvo“ poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim.

1941 m. birželio paskutinėmis dienomis S. Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba.

1941 m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą, kur susipažino su Petru Veržbilausku, globojusiu poetę karo metais. Gyvendama Penzoje, parašė eilėraščius „Sakalai broleliai“, „Tėvynė“, „Kareivio motina”, „Partizanai miškuos“ ir kitus. Aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova.

Gruodžio 10 d. iš Penzos išvažiavo į Ufą. Kurį laiką pagyvenusi „Baškirijos“ viešbutyje, įsikūrė Mendelejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai pradėti skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu.

1942 m. birželio viduryje poetė iš Ufos išvažiavo į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per radiją. Gyvendama Maskvoje ji pradėjo blogai jaustis, tačiau nenorėjo eiti pas gydytojus.

Pokario metai

1944 m. rugsėjo 30 d. vakare S. Nėris grįžo iš Maskvos į Kauną, susitiko su vyru Bernardu, bet Palemono namelyje nebegyveno. Apsigyveno Maironio gatvėje, o vėliau persikėlė į butą Dainavos gatvėje. Jau sirgdama poetė nenuleido rankų, nenusiminė, kad nelengvos gyvenimo sąlygos – dėl kuro stokos žiemą turėjo gyventi neapšildomame bute.

1944 m. rudenį lankėsi savo tėviškėje. 1945 m. sausio 30 d. Kaune, kino „Forum“ salėje, įvyko antras rašytojų literatūros vakaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius.

1945 m. birželio 8 d. susirgusi S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jai prašant, buvo atneštas į ligoninę. Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai.

1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė nuo kepenų vėžio. Liepos 8 d. jos palaikai parvežti į Kauną. Liepos 9 d. įvyko S. Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota Istorijos muziejaus sodelyje. 1998 m. palaikai iš Karo muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines.

Poezijos rinkiniai

•    „Anksti rytą“, 1927 m.,

•    „Pėdos smėly“, 1931 m.,

•    „Per lūžtantį ledą“, 1935 m.,

•    „Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m.,

•    „Dainuok, širdie gyvenimą“, 1943 m.,

•    „Lakštingala negali nečiulbėti“, 1945 m.,

•    „Baltais takeliais bėga saulytė“, 1956 m.,

•    „Širdis mana – audrų daina“, 1959 m.,

•    „Kur baltas miestas“, 1964 m.,

•    „Laumės dovanos“, 1966 m.,

•    „Negesk žiburėli“, 1973 m.,

•    „Kaip žydėjimas vyšnios“, 1978 m.

Vincas Kudirka

Vincas Kudirka (gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose, Vilkaviškio raj. – mirė 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje) – Lietuvos gydytojas, poetas, prozininkas, publicistas, kritikas, vertėjas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, Lietuvos himno autorius. Įžymiausias tautinio sąjūdžio epochos veikėjas, jo gyvenimas – pasišventėlio tautos labui kelias. Jis tapo lietuvių visuomenės sąžine.

Vinco Kudirkos vardas daugeliui asocijuojasi su lietuvių tautinio atgimimo pradžių pradžia. Akivaizdu, jog savo Tautiškoje giesmėje skelbęs ir raginęs, kad iš praeities Lietuvos sūnūs stiprybę semtųsi, Vincas Kudirka tapo ta stiprybe, kuri sujungia mūsų praeitį, dabartį ir ateitį.

Vytautas Kavolis rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti”.

I. JAUNYSTĖ IR MOKSLAI

1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose, Vilkaviškio valsč. Elžbietos Jasulevičiūtės ir Motiejaus Kudirkos šeimoje gimė sūnus Vincas. Motina mirė, kai jam buvo tik dešimt metų. Antrąsyk tėvas vedė Joniešką Andziulytę. Vincas pamotės motina nevadino, žaisdavo ir šokdavo su ja, kai tėvas nematydavo. Su pamotės vaikais sugyveno geriau negu su tikra seserimi. Tėvas Vincą mylėjo, nebausdavo už išdykavimą, leido į mokslus, negailėdamas pinigų, bet Vincas ilgėjosi motinos. Vėliau rašys, jog iš jos paveldėjo menišką sielą, muzikalumą. Pradžios mokyklą lankė netoli namų, Paežeriuose. 1871 m. tėvas, numatęs sūnui kunigystę, išsiuntė jį į Marijampolės gimnaziją. Gabus, guvus Vincas Kudirka išsyk pritapo prie naujos mokyklos tvarkos, pajuto jos nuotaikas. Nepaisant reikalavimo pamokose kalbėti rusiškai, mokytojai ir mokiniai tarpusavyje bendraudavo lenkų kalba, skaitydavo knygas, rengdavo literatūrinius vakarus, Vincas labiausiai mėgo graikų kalbos mokytoją Liudviką Ostrovskį, kuris buvęs elegantiškiausias, šauniausias vyras visoje parapijoje. Mandagus, apsiskaitęs, gražiabalsis gimnazistas jam mielai talkino, juo sekė. Pamokų ruoša Vincas pernelyg nesirūpino, bet mokslai sekėsi. Nors pirmu mokiniu niekuomet nebuvo, Kudirkos išskirtinumas nelikdavo nepastebėtas: jis išsyk įgydavo žmonių palankumą, buvo švelnus, kultūringas ir to mokė jaunesnius mokinius. Buvo kūrybingas – griežė pirmu smuiku mokinių orkestre, piešė karikatūras, rašė dailyraščiu, kurdavo gilius, išmintingus rašinius. Penktoje klasėje gimnazijos vadovybė paskyrė Vincą mokinių bendrabučio prižiūrėtoju. Jis stebėdavo mokinių elgesį, mokė juos tvarkos ir etiketo, padėdavo ruošti namų užduotis.

Atvažiavęs į Marijampolės gimnaziją, Vincas Kudirka beveik nemokėjo lenkiškai, o šeštoje klasėje jau laisvai kalbėjo, buvo skaitęs W. Syrokomlę, A. Mickevičių, J. I. Kraszevskį ir kaip įmanydamas slėpė savo „mužikišką“ kilmę. Su panelėmis, kaip tikras ponaitis, kalbėdavo tik lenkiškai. Šešias klases baigė su pagyrimu. Gimnazijoje kai kurie mokiniai ar lietuvių kalbos mokytojas, remdamiesi lietuvių ir lotynų kalbų panašumu, kartkartėmis prabildavo į tautinę lietuvių savigarbą, aiškindavo lietuvių kalbos reikšmingumą, tačiau patriotiškai nusiteikęs paprastai būdavo pravardžiuojamas „litvomanu“ ir susilaukdavo daugumos nepalankumo. Kelis sykius per lietuvių kalbos pamokas į tautinę lietuvių mokinių savimonę bandė apeliuoti Jonas Basanavičius, bet Kudirkai jis atrodė paniekos vertas „mužikas“ ir „komediantas“. Nuo Napoleono laikų Suvalkijoje vyravo prolenkiškos nuotaikos. Nenuostabu, kad ir Kudirkai atrodė, jog tik Lenkija tėra verta dėmesio kultūros siekiančiam žmogui.

1877 m. tėvas išvežė Vincą į Seinų kunigų seminariją. Išleisti sūnų į kunigus buvo daugelio valstiečių svajonė: tai reiškė ne tik garbę šeimai ir giminei, bet ir siejosi su viltimi, ypač neturtingesniems, jog ateityje kunigas parems artimesnius giminaičius. Deja, Kudirka nejautė pašaukimo kunigystei, nors ir tarp seminarijos auklėtinių buvo išskirtinis jaunuolis – dailus, mėgstantis literatūrą, muziką, griežiantis smuiku, inteligentiškas. Seminarijos vadovybės nuomone, jis būtų tapęs kunigijos pažiba. Bet pats vėliau prisipažino draugams visą laiką norėjęs mesti seminariją, automatiškai atlikdavęs pareigas, jautęsis kaip kalėjime fizine ir dvasine prasme. Po vasaros atostogų tretiems mokslo metams į seminarija nebegrįžo. Pasakojama, jog seminarijos vadovybė nutvėrė Kudirkos ir panelės iš miestelio meilės laiškus, bet oficialiai jis buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos“. Mylimiausio vaiko neklusnumas įskaudino tėvą, smarkiai užgavo jo išdidumą, juolab, kad kaimyno sūnus pasirodė nuolankesnis ir sutiko toliau mokytis seminarijoje. Daugiau paramos iš namų Vincas negalėjo tikėtis. Vėliau skurdus ir asketiškas gyvenimas sukels plaučių džiovą.

Atsisveikinęs su kunigų seminarija, Kudirka sugrįžo į Marijampolės gimnazijos septintą klasę. Ten jį priėmė išskėstomis rankomis, ypač mokytojas L. Ostrovskis. Linksmas, gabus jaunuolis buvo visur laukiamas. Mokėti už mokslą tekdavo pačiam, bet ir mokytojai padėdavo, rekomenduodavo korepetitoriaus darbą, duodavo perrašyti raštus. Net kunigai ant jo nerūstavo, rėmė, ypač tolimas giminaitis Zapyškio klebonas J. Kolyta, pasikviesdavęs jį ir vasaroti, nes į namus Vincas nebegrįždavo.

Anksti išryškėjo Kudirkos žurnalistiniai polinkiai: jau septintoje klasėje leido gimnazistų laikraštėlį „Klamstzvo“ (Melagystės), užpildydavo jį savo rašiniais bei karikatūromis. Piešė ir vėliau, puikiai perteikdavo situacijos komizmą, personažo charakterį.

1881 m. Kudirka baigė Marijampolės gimnaziją sidabro medaliu. Pas kunigą Kolytą praleido atostogas. Rudenį įstojo į Varšuvos universitetą, studijavo filologiją, po metų perėjo į mediciną. Varšuvos studentų buvo mėgstamas, savu žmogumi ir elegantišku kavalieriumi laikomas. Nieko negaudamas iš namų, pinigų prasimanydavo dailyraščiu perrašinėdamas paskaitas, dirbo korepetitoriumi. Draugai prisimena, jog dar labiau išpruso, tapo rafinuotesnis, bet šaltesnis su draugais, nes jautėsi iškopęs į aukštesnį luomą, ir visai realu buvo tikėtis, jog taps didmiesčio ponu. Protu, žavesiu, jaunatviška drąsa įveikęs kliūtis, jaunuolis turėjo pajusti savo vertę. Kaip valstiečio sūnus, buvo darbštus, praktiškas. Lenkus tuomet žavėjo jau ne Kudirkos lenkiškumas, o būtent jo kitoniškumas, lietuviškumas.

XIX a. pabaigoje lenkų inteligentijos protus užvaldė pozityvizmo idėjos. Po 1863 m. pralaimėto sukilimo atsisakyta ginkluotos kovos ir kategoriško bajoriško patriotizmo. Imtasi švietėjiškos, kultūrinės veiklos. Atgauti valstybingumą tikėtasi darbu, ekonominės gerovės kūrimu, liaudies, ypač valstiečių, sąmoningumo kėlimu, žemės ūkio stiprinimu. Norėta sudrebinti carinės Rusijos galybę iš apačios. 1882 m. Varšuvoje buvo įsteigta „Proletariato“ partija, kuriai priklausė ne vienas Kudirkos draugas. 1885 m. prasidėjus areštams, jis taip pat pateko į caro žandarų akiratį, jo nuomojamame bute buvo atlikta krata ir rastas pradėtas hektografuoti K. Markso Kapitalas. Vincas Kudirka buvo suimtas, išlaikytas tris savaites citadelėje ir išleistas tik už užstatą. Vėliau jam pavyko įrodyti, jog perrašinėdamas tik uždarbiavo. Po šio įvykio Kudirka neteko teisės laikyti egzaminų Varšuvos universitete, taigi ir galimybės įsigyti gydytojo diplomą. Penktąjį kursą jis dar lankė kaip laisvas klausytojas. Iš nevilties Kudirka ėmėsi drąsaus žygio – parašė malonės prašymą carui. Kai caro karieta važiavo Varšuvos gatvėmis, prasibrovė pro užtvaras ir pats jį įteikė. Caras prašymą patenkino. Po dvejų nerimo metų Kudirka sugrįžo į universitetą.

Gimnazijos laikų bičiulis J. Jablonskis retsykiais laiškuose ragindavo Kudirką atsigręžti į savo tautos problemas, tačiau jo skepsio neįveikė. Tiktai po „Proletariato“ bylos bei kalėjimo Kudirkos požiūris į gyvenimą ėmė keistis. Jis pamatė, kokia galybė yra caro valdžia, kaip lengvai ji gniuždo nenuolankiuosius. Juk pats vos išsigelbėjo. Ir štai teko rinktis – su kuo. Nerūpestinga jaunystė, pobūviai, meilės nuotykiai – atitolo. Atėjo brandos metas.

II. VINCAS KUDIRKA IR „VARPAS“

1888 m. Varšuvoje per tradicines Užgavėnių vaišes lietuvių studentų būrelis sutarė steigti Varšuvos studentų lietuvių draugiją, leisti pasaulietinio turinio laikraštį Lietuvai, remti mokslo siekiančius lietuvius. Tais pačiais metais įkurta slapta draugija „Lietuva“. Draugijos tikslai, be kultūrinio ir švietėjiško darbo, – ugdyti tautinę savimonę, plėsti Lietuvos sienas, išpirkti žemę iš kitataučių, stabdyti emigraciją. Taip pat norėta atgaivinti nustojusią eiti „Aušrą“, bet tam pasipriešino J. Basanavičius, teigdamas, jog lengviau naujai gimusį užauginti, negu atgaivinti mirusį, tad nutarta steigti naują laikraštį, „Varpą“, kurio oficialiu redaktoriumi sutiko būti M. Jankus. Rūpintasi, jog laikraštis būtų nepriklausomas nuo dvasininkijos, demokratiškas, skelbtų laisvės bei respublikos principus. Tuomet „Varpas“ mieliau palaikė prozininkus, rašiusius apie Lietuvos kasdienybę, o ne apie Lietuvos istoriją giedojusius „Aušros“ poetus. Be to, V. Kudirka subtiliai jautė poeziją ir nevykusių eilėraščių nespausdindavo. Jam svarbiau buvo Lietuvos aktualijos, praktiniai reikalai. Jis norėjo ugdyti valstiečių pasitikėjimą savo jėgomis, išmokyti juos našiau ūkininkauti, kelti iš skurdo, supažindinti su mokslo ir technikos naujovėmis. „Varpo“ redakcija kurį laiką telkėsi Varšuvoje, redagavimu ir administravimu rūpinosi Kudirka. 1889 m. sausio mėnesį išėjo pirmas „Varpo“ numeris. Jame Vinco Kapso slapyvardžiu Kudirka išspausdino programinį eilėraštį „Varpas“.

1889 metai Kudirkai – baigiamieji Varšuvos universitete. Rudenį jis turėjo laikyti egzaminus iš medicinos praktikos daktaro laipsniui gauti. Vasarą praleido kartu su draugais tėviškėje, tik nebesipūtė, jog išėjo į ponus. Tarsi iš naujo atrado Lietuvą, liaudies dainas, kultūrą ir kalbą, gėdijo kitus lietuvius, net kunigus, viso to išsižadėjusius dėl ponystės. Per atlaidus Šunskuose nutarė pirkti spaustuvę M. Jankaus vardu ir leisti laikraštį „Ūkininkas“ kaimo žmonėms. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus, Kudirka toliau rūpinosi „Varpo“ leidimu. Jau gerai žinojo, jog serga džiova (tuomet pirmąsyk iš plaučių išsiveržė kraujas), bet jam rūpėjo tik darbas. Universiteto baigimo proga parašė eilėraštį „Labora“, labai pamėgtą Lietuvos jaunimo, dainuotą vakarėliuose.

1890 m. vasario mėnesį, Šakiuose atsiradus laisvai gydytojo vietai, Vincas Kudirka sugrįžo iš Varšuvos ir apsigyveno pas miestelio kleboną Kalėdą. Tėvas atleido sūnui, kuris, nors ir netapęs kunigu, savo jėgomis iškopė į kitą Lietuvoje gerbiamą luomą, ir nupirko jam gydytojo instrumentus. Šakiai Kudirką pasitiko nesvetingai. Praėjo nemažai laiko, kol žmonės patyrė jaunesnio gydytojo Kudirkos sugebėjimus ir altruizmą.

M. Jankaus spaustuvei Mažojoje Lietuvoje iškilo grėsmė būti išvaržytai, toliau varpininkų laikraščius spausdino O. Mauderodė Tilžėje. Kudirka skubėjo, ragino varpininkus tesėti „Varpui“ duotus įsipareigojimus, pats užbaigdavo kitų pradėtus darbus. Kartu su kunigu, kaip garbės svečias, pagal įsigalėjusį Suvalkijoje paprotį būdavo kviečiamas į valstiečių pokylius. Mokėjo daug juokingų istorijų. Šakiuose susipažino su notaro P. Olechovskio dukra Valerija, grįžusia pas tėvą su maža dukrele po vyro, nusigyvenusio dvarininko, mirties. Kudirka tapo dažnas notaro namų svečias, grieždavo violončele ir smuiku. Mėgstamiausi jo kompozitoriai buvo: G. Verdis, W. A. Mozartas, R. Chopinas, H. Wieniawskis. Šakiuose V. Kudirka išdirbo trejus metus. Žmonių gailėjo, ypač neturtingų, bet savo specialybės nemėgo. Estetui, meniškos sielos žmogui, buvo skaudu žiūrėti į vargą, sopulius. Be to, kol baigė medicinos mokslus, kol įsitvirtino kaip praktikuojantis gydytojas, kol priprato prie sunkių vietos sąlygų, džiova pakirto jį patį.

1894 m. žiemą draugai gydytojai apžiūrėjo Kudirką ir patarė jam išvažiuoti į Pietus, kad nors kiek pristabdytų ligą. 1894 – 1895 m. žiemą Kudirka praleido Kryme, Sevastopolyje. Taisė, rengė spaudai savo raštus, eilėraščius, dainas, natas, vertimus, ragino maskviškius studentus siųsti kuo daugiau medžiagos „Varpui“, baiminosi, kad laikraštis nesustotų („Rašykite, susimildami, rašykite!“). Caro žandarai ėmė akyliau persekioti lietuvius, ypač varpininkus, dėl to daugelis nutraukė su „Varpu“ ryšius.

1895 m. gegužės pabaigoje Kudirka sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas Valeriją, kuri Naumiestyje nusipirko krautuvėlę. Vasarojo pas Kriaučiūnus Plokščiuose, gražioje vietoje prie Nemuno, kurį labai mėgo, žavėjosi apylinkių gamta. P. Kriaučiūnas svetingai atverdavo namų duris vietiniam jaunimui, priimdavo Rusijos ir užsienio šviesuolius, etnografus, kalbininkus, supažindindavo su lietuvių kalba, kultūra. Čia Kudirka suartėjo su suomių lingvistu profesorium J. Mikola ir su jo žmona Maila Talvio, rinko kartu su jais lietuvių liaudies dainas. Plokščiuose Kudirką areštavo caro žandarai, bet jo rankraščius šeimininkai, įspėti apie „svečius“, spėjo paslėpti. Suimtą Kudirką, kaip ligonį, kalino geresnėmis sąlygomis, o tėvas ir Valerija rūpinosi išvaduoti jį iš Kalvarijos kalėjimo dar bylai nepasibaigus. Vėliau savo bičiulei V. Kudirka už tai atsidėkojo eilėraščiu „Valerijai“.

1896 m. gegužės l d. caro Nikolajaus II vainikavimo proga Kudirka buvo amnestuotas. Tėvas iš kalėjimo paleistą sūnų parsivežė į tėviškę. Giminės, aukšti apskrities valdininkai atkalbinėjo Kudirką nuo slaptos veiklos, bet jis tik įširdo, kad, nenorėdami patys švento darbo dirbti, kitiems trukdo. Caro valdininkų ataskaitose Kudirka apibūdinamas kaip vienas žymiausių Rusijoje lietuvių inteligentų, fanatiškas kovotojas už savo idėjas, priešiškas vyriausybei. Kaltinamas Kudirka net nesigynė, tik dengė draugus. 1896 m. atskiru leidiniu išėjo Kudirkos satyra „Viršininkai“.

1896 m. rudenį draugai ir giminės, sudėję pinigų, išsiuntė Kudirką gydytis į žiemos kurortą Austrijoje prie Adrijos jūros. Ten jis redagavo savo kūrybą, siuntė laiškus artimiesiems į Lietuvą. Valerijos dukteriai Maniusei rašydavo dažniau negu jos motinai. Laiškų tonas švelnus ir žaismingas. Vincas ilgisi „panelės Pipiraitės“, būgštauja, jog jį užmiršo jos mama.

Grįžęs iš kurorto, Kudirka vėl apsigyveno pas Valeriją Naumiestyje. Nuo 1897 m. „Varpą“ leido kas du mėnesiai, pats redagavo, nors iš lovos nesikėlė. Caro valdžios akylai stebimas, susilaukdavo vos vieno kito ištikimesnio talkininko. „Varpo“ korektūras į Mažąją Lietuvą siųsdavo Plokščių valsčiaus teismo sekretorius A. Gudaitis, invalidas knygnešys A. Baltrušaitis, Valerijos duktė Maniusė. Naumiestyje Kudirka gyveno uždarai, daug rašė, pas jį slapta lankėsi lietuvių inteligentai iš Vilniaus ir Kauno. Kudirka ragino juos rašyti kuo daugiau straipsnių, publicistikos, grožinių kūrinių.

„Varpo“ dešimtmečio sukaktuves (1898 m. pabaigoje) Lietuvos inteligentija sutiko gana abejingai. Paskutiniajame tų metų numeryje V. Kudirka rašo nusivylęs lietuvių inteligentija, išmainiusia „tautiškus idealus ant ragaišiaus“ („Varpas“, 1898, Nr. 6). Pirmą 1899 m. numerį vėl teko užpildyti pačiam Kudirkai. Karščiuodamas ir širdingai slaugomas pamotės dukters Jonieškos Grigaitienės, jis vertė A. Mickevičiaus „Vėlines“. 1899 m. išleistas Kudirkos eilių rinkinys „Laisvos valandos“, I. Krylovo pasakėčios, F. Schillerio „Viliaus Telio“ vertimas.

1899 m. lapkričio 16 d. Vincas Kudirka mirė. 1902 m. Naumiesčio kapinėse Kudirkai pastatytas paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis „Tautiškos giesmės“ posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvo nukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintą Tautišką giesmę.

III. KŪRYBA

Kudirkos kūryboje svarbūs du pradai: laisvų svajonių ir kritinis, analitinis. Nuo gimnazijos laikų jis rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Savo ir kitų Lietuvos poetų eiles išanalizavo ir aprašė poetikos traktate „Tiesos eilėms rašyti“. Jame apibūdino lietuviškos eilėdaros trūkumus. Kudirkos satyrose jungiami minties poezijos, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementai. Kudirka turėjo vertėjo talentą, jo I. Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Alegorija, poezija ir komedija Kudirkos kūryboje visuomet kartu.

Lyrinių kūrinių Vincas Kudirka yra nedaug parašęs: 10 originalių eilėraščių, keliolika pagal svetimus pavyzdžius parašytų pasakėčių ir keletas verstinių eilėraščių. Iš jų susidarė rinkinėlis „Laisvos valandos“ (1899). Pats rinkinio pavadinimas lyg sako, kad eilėraščiai parašyti laisvalaikiu, tarp kitų didesnių darbų. Tačiau tie negausūs eilėraščiai Vinco Kudirkos darbuose ir kūryboje užima labai svarbią vietą. Juos visus galima pavadinti programiniais, proginiais, idėjiniais eilėraščiais, tautos atgimimo dienoraščiu.

Vinco Kudirkos poezija diktuojama ne jausmo, bet proto: jis dėsto juose tautai siektinus idealus. Eilėraščius poetas skyrė svarbiems gyvenimo įvykiams pažymėti.

„Gražu, gražiau, gražiausia“ – „Lietuvos“ draugijos įkūrimui. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, jie dažniausiai būdavo didaktinio turinio. Šiame eilėraštyje raginama vienytis ir dirbti vardan Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės;

Varšuvos universiteto baigimo proga Kudirka parašė ir 1890 m. „Varpe“ (Nr. 1) išspausdino vieną gražiausių ir jo asmenybę geriausiai apibūdinančių kūrinių – eilėraštį „Labora!”. Vėliau jį, kaip himną, giedodavo lietuvių moksleiviai. Su pagrindine eilėraščio idėja sutampančiam pavadinimui poetas pasirinko vienuolių benediktinų lotyniško devizo „ora et labora“ (melskis ir dirbk) moralinę paskatą „dirbk“.

Pirmajam „Varpo“ numeriui buvo parašytas to paties pavadinimo „Varpas” eilėraštis. Poetinė varpo alegorija reiškė naujo leidinio kitoniškumą, atsiskyrimą nuo J. Basanavičiaus „Aušros“, naujas ideologines nuostatas. „Aušra“ žadino tautos pasididžiavimą lietuvių kalba, istorine praeitimi, saugojo nykstančią liaudies kūrybą. Tai kultūros aušra. Tuo tarpu žurnalo „Varpas“ programa buvo pozityvistinė, nukreipta į konkrečias kasdienybės problemas, dienos aktualijas, vertinanti darbą, skatinanti valstietijos gerovę. „Varpas“ – ne tik gausmas, svarbi žinia, bet ir sąlytis su šventumu; tai žmogaus, viso jo gyvenimo, simbolis. Kudirka nujautė šio simbolio daugiaprasmiškumą, tačiau pagrindinis prasmės akcentas varpo ir žmogaus alegorijoje – kvietimas veiklai.

Laikraščio „Varpo“ dešimtmečiui Vincas Kudirka sukūrė „Tautišką giesmę“. Joje Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose skelbiamas idėjas.

Intymesnei išpažintinei poezijai priklauso sonetas „Valerijai“ (Varpas, 1895). Tai eilėraštis apie šviesios, išmintingos ir drąsios moters reikšmę negandų kupiname patrioto, idealisto gyvenime. Nors Valerijos būta gražios moters, poetui rūpi pavaizduoti jos dvasios grožį. Ji lyginama su ramybę nešančiu angelu („Kaip angels sargas mane raminai“). Eilėraštyje, kaip ir visoje Kudirkos poezijoje, šilčiausi jausmai skiriami bendraminčiams, bičiulystei, padedančiai įveikti piktą likimą, kilti į dvasinį atgimimą. Propaguojamos tikrosios žmogaus vertybės – įsipareigojimas draugijai, Tėvynei, širdingumas, darbštumas, draugystė, laisvė, teisingumas. Eilėraščio forma griežta ir tiksli, tai – itališkas sonetas.

Sunki liga, mirties nuojauta, neslūgstančios rusų valdžios represijos Lietuvoje stūmė Vincą Kudirką į atvirą konfrontaciją, vertė išsakyti slapčiausius lūkesčius, kad Lietuvos žmonių gyvybingumas nugalės priespaudą, kad tautine dvasia persiims visi lietuviai. Kaip kvietimas į kovą skambėjo po Kražių įvykių jo sukurtas eilėraštis „Maniemsiems“ (Varpas, 1896).

Savo Satyromis Vincas Kudirka siekė praktinių tikslų: paskatinti ir padrąsinti lietuvius kovai su rusintojais ir Lietuvos skriaudėjais. Vinco Kudirkos aštri plunksna nukreipta prieš visus, kurie Lietuvą ūkiškai ir kultūriškai žlugdė. Lietuvių tautinio atgijimo pagrindu jis laikė tautos ūkinį atkutimą ir stiprėjimą, su kuriuo kartu žengė ir kultūrinis atgijimas.

Satyrose panaudoti gyvenimo faktai taip būdingi, anekdotiški ir karikatūriški, kad ne vienu atveju visai nereikėjo tirštinti spalvų. Ir vis dėlto Vinco Kudirkos satyros – ne tikrovės aprašas, o atvaizdas, paveikslas. Veikėjai ir įvykiai tipizuoti ir sąmoningai neindividualizuoti, kad neužkliudytų „ypatų“, ir kad netaptų tik tikrovės iliuzija. Satyras galima vadinti dokumentine proza. Rašytojo žodis apnuogina ir žmogiškąsias ydas, ir socialinius skaudulius, provokuoja, kreipiasi į atskiro žmogaus ir visuomenės sąžinę. Siužetus Kudirka grindė realiais įvykiais; personažai turi prototipus.

„Viršininkai“ – ilgiausia Vinco Kudirkos satyra. Daugiausia vietos čia skiriama carizmo biurokratijai. Rusiškieji veikėjų vardai atskleidžia neigiamas pajuokiamųjų asmenų savybes. Vincas Kudirka atskleidė viršininkų sauvaliavimą, groteskiškai parodė viršininko didybę visoje žemiausioje žmogaus menkystėje.

Tautinė, politinė ir socialinė savimonė akivaizdžiausiai atskleista „Lietuvos tilto atsiminimuose“. Čia pasakojama tilto vardu. Tiltas satyroje – Lietuvos simbolis. Jis mato socialinę skriaudą ir tautinę priespaudą. Kūrinio pabaiga nuskamba kaip tautos atsparumo, gyvybingumo teigimas, tikėjimas teisingumu.

Spaudos draudimą pasmerkė satyroje „Cenzūros klausimas“. Satyra pasižymi didžiausiu kompoziciniu darnumu. Tai aštrus politinis groteskas. Vaizduojamas atsitikimas – anekdotinis. Ne viena siužetinė situacija taip paradoksali, kad nebegali būti komentuojama pagal empiriško tikroviškumo logiką.

Vinco Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai siekia ir mūsų laikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos ir tebeaktualios, nes jis nustatė teisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės siekiančiai tautai.

IV. VINCAS KUDIRKA – LIETUVOS HIMNO AUTORIUS

Prieš pat mirtį, 1898 m., Kudirka parašė „Tautišką giesmę“ (1 priedas) ir sukūrė jai muziką (Varpas, Nr. 6). Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, „Tautiška giesmė“ tapo valstybės himnu. Giesmė trumpa, raiški. Joje skelbiamas tautinis dekalogas (didvyriškumas, istorinė atmintis, stiprybė, dorybė, darbas, gerovė, apšvieta, teisingumas, meilė, vienybė) turi užkalbėjimo, įtikinimo jėgos:

Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme,

Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.

Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės,

Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.

Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina

Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.

Nors giesmėje neminimas Dievas, bet Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų – dorą, mylintį tėvynę ir savo artimą. Tai ir yra kiekvienos religijos praktinė pusė. Kudirka visuomet buvo praktikas, tikėjęs, kad doros galima išmokyti, o geriausias mokytojas – darbas, istorija. Giesmė ir pradedama monumentaliu Lietuvos praeities vaizdu: „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Poetas sukūrė maldą tėvynei, prilygstančiai Dievui. Į ją tiesiogiai kreipiamasi, jos prašoma stiprybės. Vadindamas Lietuvą „tėvyne mūsų“, tiesiogiai kreipdamasis į „didvyrių žemę“, Kudirka kuria dvejopą Lietuvos vaizdą: romantinį, būdingą susitelkiančiai tautai, ir istoriosofinį. Pirmuoju atveju tėvynė suvokiama kaip visų motina, jos praeitis – didvyriška, o dabartis ir ateitis turi būti šviesi; antruoju atveju – ji yra didvyrius, stiprius sūnus auginanti žemė. Giesmės vaizdai paprasti, emblemiški, lengvai įsimenami ir suprantami kiekvienam žmogui: didvyrių žemė, dorybės takais einą Lietuvos vaikai, tamsą išsklaidanti saulė, meile degančios širdys. Viskas – Lietuva, Lietuvoj, Lietuvos, Lietuvai. Žodžio įtaiga, liepimu, įsakymu auklėjama, vienijama, skatinama aktyviai veikti. Giesmė – kaip karo žygio maršas: trumpa, energingo ritmo.

IŠVADOS

    Šiandien prisimindami ir vertindami Vinco Kudirkos atliktą darbą, mes jaučiame Jam didžiulę pagarbą.

1. Iš viso Jo turtingo palikimo reikia išskirti „Tautišką giesmę“, Jo – lietuvio, poeto ir kompozitoriaus – kūrinį, kuris tapo atkurtosios naujosios Lietuvos valstybės Himnu. Visi iškilmingi mūsų susibūrimai, valstybiniai ar visuomeniniai, prasideda ir baigiasi Vinco Kudirkos žodžiais apie visų vieningą darbą Lietuvos gerovei. Šis Jo kūrinys, kaip tas žiemkentys, iškentęs visas okupacijų žiemas, vėl atgyja ir sužaliuoja kaip viena Lietuvos Valstybės religijų. Lietuvos Himnas gyvai sieja Vincą Kudirką su mūsų dabartimi ir ateitimi ir neleidžia užmiršti Jo kilnių nuostatų, Jo pasiryžimo dirbti savo Tėvynei Lietuvai, nelaukiant iš jos atpildo. Baigiant norėtųsi dar pasakyti apie Valstybės atpildą Himno sukūrėjui.

2. Šiuo metu beveik visi be išimties paminklai Vincui Kudirkai sutelkti Suvalkijoje.

    Paminklas Vincui Kudirkai buvo pastatytas 1928 m. prie Tauragės valsčiaus būstinės. „Laiptuota pakyla iš trijų tarpsnių stačiakampio plano postamentas buvo sumūrytas iš plytų ir nutinkuotas. Apatinio tarpsnio priekinėje plokštumoje buvo pirmasis „Tautiškos giesmės“ posmas, rašytojo vardo inicialas ir pavardė, šonines puošė kartušai su ornamentais ir Gedimino stulpais. Viršutinės dalies priekyje buvo ovalinė įduba su Vyčio bareljefu. XX a. VI dešimtmečio pradžioje puošmenys ir įrašas sovietinės valdžios įsakymu buvo sunaikinti. Vietoj buvusio užrašo įrašyta: “V. Kudirka / 1858-1899“. Apie 1968 m. paminklą nugriovė, biustą (skulptorius J. Zikaras) išgelbėjo kultūros skyriaus vedėjas J. Šimkus. Postamentas 1990 m. atstatytas tautodailininko A. Bagdono iniciatyva. Ant postamento užkeltas išsaugotas V. Kudirkos biustas.

1934 m. atidengtas paminklas Vincui Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp. Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Vincas Kudirka pavaizduotas kaip šauklys, kviečiantis į kovą su carizmu. Ant postamento – žodžiai iš eilėraščio „Maniesiams“.

1998 m. Vilkaviškyje atidengtas skulptoriaus Antano Žukausko sukurtas paminklas Vincui Kudirkai: ant aukštos, grakščios kolonos iškeltas rašytojo biustas. Tradicinis sprendimas kolona-biustas papildytas dviem šoninėm plokštėm: ant vienos – Varpas, simbolizuojantis V. Kudirkos, didžiojo Varpininko, kvietimą kilti į nacionalinę kovą ir dirbti Lietuvos labui, ant kitos – „Tautiškos giesmės“, tapusios Lietuvos Himnu, tekstas. Kartu plokštės – ir fonas, paryškinantis kolonos grakštumą ir rašytojo biusto skulptūriniu sprendimu perteiktą asmenybės polėkį, žavesį ir ryžtą .

3. 1999 m Lietuvos Bankas išleido 500 Lt nominalo vertės banknotą ir 50 litų proginę sidabrinę monetą, skirtus Vincui Kudirkai (1858 – 1899), pastaroji serijoje “Lietuviškos kolekcinės monetos”. Monetos autorius skulpt. G. Karalius, jos briaunoje yra užrašas Lietuvos vienybė težydi“.

4. 2000 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruotas Fondas dr. Vinco Kudirkos vardui įamžinti. Fondas – savarankiška narių neturinti ne pelno labdaros organizacija, kurios veiklos tikslas – remti viską, kuo siekiama įamžinti ir pagerbti Vinco Kudirkos atminimą. Vilniaus Medikų klubo (pirmininkė – dr. V. Gražienė) iniciatyva įsteigta 2000 metų sausio mėn. 31 d. veikianti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos fondų įstatymu, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais įstatymais, teisės norminiais aktais ir savo įstatais. Fondo svarbiausieji tikslai – pastatyti paminklą Vilniuje Lietuvos Himnui ir jo autoriui dr. Vincui Kudirkai; įsteigti Vinco Kudirkos vardo premiją, kuri būtų kasmet įteikiama asmeniui daugiausia pasidarbavusiam lietuvybės baruose; ruošti spaudinius, laidas per Lietuvos radiją ir televiziją, supažindinti visuomenę ir jaunimą su dr. Vinco Kudirkos įvairiapuse veikla.

Vincas Pietaris

Vincas Pietaris (gimė 1850 m. spalio 9 d. valstiečių šeimoje, Žiūrių – Gudelių kaime (Vilkaviškio raj.) – mirė 1902 m. spalio 3 d.) – gydytojas, lietuvių rašytojas, draudžiamos lietuvių publicistikos bendraautorius, pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autorius.

V. Pietaris gimė valstiečių šeimoje. Nuo 1859 m. rudens porą metų lankė Pilviškių pradžios mokyklą, nuo 1865-ųjų su pertrūkiais (dėl badmečio tėviškėje) – Marijampolės apskrities mokyklą ir Suvalkų berniukų gimnaziją. Ją baigęs, 1870 m. gavo stipendiją studijoms Maskvos universitete. Čia jis mokslų kandidato laipsniu 1875 m. baigė Fizikos ir matematikos studijas ir tais pačiais metais buvo priimtas į Medicinos fakultetą, kurį baigė 1879 m. Tuo pačiu įgijo teisę dirbti apskrities gydytoju arba verstis laisva praktika, tačiau į Lietuvą negrįžo. 1879 m. vasarą jis vedė Mariją Kosovič ir apsigyveno jos tėviškėje Demianske. 1883 m. su šeima persikėlė į Ustiužną (Rusija, Vologdos sritis), kur iki gyvenimo pabaigos dirbo apskrities gydytoju.

Vincas Pietaris lietuvių kultūrinėn atmintin yra patekęs pirmiausia savo istoriniu romanu “Algimantas” – kūriniu, pelniusiu jam pirmojo lietuvių romano autoriaus šlovę, tegu ir gana prieštaringą. Kita V. Pietario kūryba: apsakymai, apysakos, memuarai, pasakų stilizacijos, publicistika – lieka romano šešėlyje. Atitinkamai neapibrėžta ir V. Pietario vieta lietuvių beletristikos raidoje: jis regimas kažkur anuometinės lietuvių prozos paraštėse, šalia kitų lietuvių kaimo buities vaizduotojų, realistų pozityvistų.

Vis dėlto tiek V. Pietario kūrybinis palikimas, tiek ir jo asmuo, esmingai reprezentuojantys kai kuriuos būdingus XIX a. pabaigos lietuvių kultūros bei literatūros raidos ypatumus, nusipelno išskirtinio dėmesio.

V. Pietaris – vienas iš tų XIX a. lietuvių inteligentų, kuriems visą gyvenimą buvo lemta praleisti svetur ir kuriems ne visada pakako ryžto ar talento visomis pajėgomis įsijungti į modernios lietuvių tautos bei jos kultūros formavimo procesą. Tiesiogiai šiame procese jis dalyvavo tik studijuodamas Maskvos universitete: čia, draugų ir bendraminčių ratelyje, jis galėjo toliau kurti lietuvių kultūros puoselėjimo planus. Nors tai buvo ne planai, o greičiau kalbos ir svajonės apie lietuvystę. Kaip teigė vienas iš ratelio narių – artimiausias V. Pietario bičiulis – J. Basanavičius: „Pasakos iš praeities mūsų tautos, svajonės apie jos šiosdieninius reikalus ir jos likimą – tai buvo kasdieninė tema mūsų pasikalbėjimų, ne kartą – karštų disputų“.

V. Pietario vedybos su ruse ortodokse M. Kosovič atitolino jį nuo bičiulių, sukomplikavo santykius su artimaisiais ir ilgam užkirto kelius į tėviškę. Vis dėlto jis nebuvo vien tautinio atgimimo stebėtojas. Rašymas jam, gyvenusiam ir dirbusiam Rusijoje, buvo vienintelė galimybė prisidėti prie tautinio atgimimo ir reabilituotis bičiulių bei artimųjų akyse.

Paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį V. Pietaris ypač intensyviai reiškėsi lietuvių draudžiamoje spaudoje savo rašiniais bei proza. Tiesa, tyliai, po įvairiais slapyvardžiais užsislėpęs, norėdamas likti neatpažintas ir išties toks likęs – Lietuva apie V. Pietarį sužinojo tik po jo mirties.

Bibliografija:

Lapės gyvenimas ir mirtis : pagal senų žmonių pasakas. – Kaunas : Sakalas, 1996. – 73, [6] p. [kiti leidimai: 1979, 1970, 1958, 1951, 1930]

Algimantas arba lietuviai XIII šimtmetyje : istoriška apysaka, 1904. – Vilnius : Vaga, 1989. – 432 p. [kiti leidimai: 1978, 1948, [1940], 1931, 1904-1906]

Rinktiniai raštai. – Vilnius : Vaga, 1973. – 709, [1] p. [kiti leidimai: 1939-0940, [1921-1922]]

Lotynų kalbos sintaksės konspektas. – Marijampolė, 1932. – 44 p.

Užkeikta mergelė : sceniška pasaka 4 aktų, 6-ių atidengimų. – Cleveland (Ohio), 1920. – 35 p.

Kova ties Žalgiriais : istoriška drama 4-se aktuose. – Shenandoah (Pa.), 1906. – 31 p.

Iš mano atsiminimų. – Chicago (Ill.), 1905. – 301 p.

Keidoszių Onutė / paraszė Savasis. – [Tilžė : J. Schoenke, 1899]. – 77 p.

Lietuviai amžių głudumuse. – Tilžė, 1894. – 31 p.

Isaakas Levitanas

Gimė 1861 m. Kybartuose Kauno gubernijoje,. Mokėsi Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Jo “Simono vienuolynas” buvo vienas geriausių darbų 1879 metų moksleivių parodoje. Lankė A. Savrasovo peizažo studiją. Paveikslas, kurį jis pateikė klasinio dailininko vardui gauti, nebuvo pripažintas, vertas medalio; kito paveikslo jis pateikti nenorėjo ir 1884 metais paliko mokyklą. Netrukus ėmė eksponuoti darbus Maskvos meno mėgėjų draugijos parodose, 1886 metai pirmąsyk eksponuoja “Pavasarį” pas peredvižnikus. Nuo 1898 metais dalyvauja S. Diagilevo surengtoje “Rusų ir Suomių dailininkų” parodoje, 1899 m. ir 1900 m. – “Meno pasaulio” parodose. 1898 m. eksponuoja savo darbus Miunchene “Secession” parodoje, 1900 m.– pasaulinėje parodoje Paryžiuje. 1898 metais jam suteikiamas akademiko vardas ir jis ima dėstyti Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje.

Mirė 1900 m. birželio 22 d. Maskvoje.

Vytautas Kazimieras Jonynas

Vytautas Kazimieras Jonynas (gimė 1907 m. kovo 10 d. Ūdrijoje, Kalvarijos aps. – mirė 1997 m. gruodžio 4 d.) – Lietuvos grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražų kūrėjas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų.

Rašytoja Petronėlė Orintaitė – Janutienė, prisimindama mokslo dienas Vilkaviškio gimnazijoje, rašė, kad ,,Vilkaviškis yra unikumas“.

Iš tiesų – tai miestas, kuris Lietuvai išaugino garsių asmenybių. Daugelio jų gyvenimo puslapius jau užklojo laiko dulkės, užmirštos ir jų gimtųjų vietų sodybos. Lauckaimio, Keturkaimio krašte yra daugelio primirštų garsenybių tėviškės. Ten gyveno, kūrė asmenybės, kuriomis turėtume pagrįstai didžiuotis.

Vienas jų – dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, savo vitražais išpuošęs daugelį JAV lietuvių bendruomenių bažnyčių, palikęs savo pėdsaką Šv. Petro bazilikoje Vatikane.

V. K. Jonyno kūrybinio darbo vertę Šv. Petro bazilikoje savo kalboje pažymėjo ir popiežius Paulius VI: ,,Mes stebimės tuo rūpestingumu, su kuriuo jūs įrengėte ir išpuošėte šią koplyčią. Mes nuoširdžiai sveikiname tuos, kurie kokiu nors būdu prisidėjo prie šio gilios dvasinės prasmės ir meninės vertės darbo atlikimo.“

Menininkas yra iliustravęs daugybę knygų, tarp jų – ir garsiąją K. Donelaičio poemą ,,Metai“.

Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. Budrys kartą pasakojo, kad ,,Metų“ titulinio lapo raižinys buvo pieštas Keturkaimio apylinkėse, dailininkui sėdint ant šieno kupetos.

V. K. Jonynas, tryliktas vaikas penkiolikos vaikų būryje, gimė Ūdrijos kaime, Alytaus rajone, tačiau nuo 1,5 metų jau gyveno Suvalkijoje. Užaugo jis gražioje sodyboje Lauckaimyje. Ten, kur dabar yra pradinė mokykla, kitoje kelio pusėje – žolynuose paskendę tėviškės sodybos pamatai. O prie mokyklos tebestovi Jonynų akmeninis šulinys.

Būsimasis dailininkas mokėsi Kudirkos Naumiesčio ,,Žiburio“ gimnazijoje ir, pasak amžininkų, buvo ,,nesuvaldomas, nepasiduodąs disciplinai“. Kartą su draugais iškrėtė pokštą bažnyčioje: per šv. Mišias virš altoriaus nuo lubų nuleido klumpę. Pokštininkai buvo pavaryti iš gimnazijos ir, pasak vieno šio incidento dalyvių, Vytautą galėjo priimti tik  Kauno  meno mokykla.

Taip pokštas su klumpe pagimdė menininką, kuris kūrybai pasirinko grafiką – dailės šaką, reikalaujančią kruopštumo, tvarkos ir susikaupimo.

Ypač daug kūrybinio impulso jaunajam dailininkui davė pažintis su M. K. Čiurlionio galerijos direktoriumi Pauliumi Galaune. Nuo Lauckaimio pievų V. K. Jonyno gyvenimo kelias nusitęsė į Paryžių, Berlyną, JAV, Italiją, Vatikaną.

Savo amžiaus saulėlydį dailininkas pasitiko Druskininkuose. Gyvendamas Lietuvoje, jis aplankė Lauckaimį, gražiais ir įspūdingais paminklais papuošė tėvų kapavietes Kudirkos Naumiesčio kapinėse. Dailininko tėvų kapai yra kairėje pusėje, priešais pirmąją kapinių koplytėlę.

Prireiktų daugelio puslapių, norint išvardyti gausius dailininko gyvenimo faktus: 1936 m. jis – Paryžiaus pasaulinės parodos lietuvių sekcijos vedėjas, 1938 m. apdovanotas prancūzų Garbės legiono ordinu, 1946 – 1950 m. – paties įkurto Taikomosios dailės instituto Freiburge (Vokietija) direktorius ir dėstytojas. Nuo 1951 m. V. K. Jonynas gyveno ir kūrė JAV. Jo kūrinių turi įsigiję garsiausi Lietuvos ir pasaulio muziejai. Tarp jų – J. V. Gėtės muziejus Veimare, Antverpeno, Amsterdamo miestų muziejai, JAV Kongreso biblioteka.

1937 m. Pasaulinėje Paryžiaus parodoje dailininkas gavo aukso medalius už grafiką ir plakatą, Lietuvos valstybinę premiją – už K. Donelaičio ,,Metų“ iliustravimą.

Druskininkuose, Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje, galima susipažinti ne tik su dailininko menu, bet ir su kitų dailininkų darbais.

                                         Teksto autorius: Antanas ŽILINSKAS, Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

April Aharon

April Aharon gimė 1932 m. Vilkaviškyje – dailininkas tapytojas skulptorius. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse su tėvais ištremtas į Sibirą. 1960 m. baigė Maskvos dailės institutą. Nuo 1958 m. dalyvauja dailės parodose. 1972 m. išvyksta į Izraelį. surengia personalines parodas Izraelyje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. 1975 – 1976 m. Jeruzalės dailininkų ir skulptorių asociacijos pirmininkas. 2005 m. išrinktas Rusijos menų akademijos garbės nariu.

Juozas Bagdonas (Bagdonavičius)

Juozas Bagdonavičius – Bagdonas (1866 m. balandžio 6 d. Slibinų k. Kybartų vls., Vilkaviškio aps. – 1956m. birželio 8 d. Klyvlende, JAV. Mirė sulaukęs 90 metų) – Lietuvos gydytojas, knygnešys, aušrininkas, publicistas, politinis veikėjas.

 

Mokėsi Naumiesčio dviklasėje, 1878 – 1886 m. Marijampolės gimnazijoje. 1886 – 1889 m. studijavo mediciną Varšuvos universitete ir 1889 – 1891 m. Maskvos universitete. Maskvoje dalyvavo slaptos lietuvių studentų draugijos veikloje. 1886 m. pradėjo rašyti „Aušroje“, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. platino lietuviškus raštus. 1892 – 1899 m. – gydytojas Naumiestyje ir Vilkaviškyje. dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. Vertė Vilhelmo Liebknechto brošiūras. 1983 m. areštuotas ir tardomas dėl brolio Jurgio, pagauto su draudžiamais raštais, vadinamoje „Sietyno“ byloje.Nuo 1897 m. bendradarbiavo leidiniuose „Varpas“, „Ūkininkas“, „Vienybė Lietuvninkų“. Rašė politinėmis ir socialinėmis temomis, pasirašydamas nuolat keičiamais slapyvardžiais; iki 1911 m. spaudoje vartojo per 50 įvairių slapyvardžių. 1897 m. areštuotas ir kalintas Kalvarijos kalėjime. Paleistas už 300 rublių užstatą, slapstėsi, o 1899 m. kovo mėn., gavęs pranešimą, kad yra tremiamas į Viatkos guberniją, pabėgo į užsienį. 1899 – 1906 m. gyveno Rytų Prūsijoje, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Škotijoje. Londone organizavo „Šviesos“ draugiją. 1906 m. grįžęs į Vilnių redagavo „Lietuvos ūkininką“, 1907 m. išleido leidinį „Mes ir Lietuvos socialdemokratai“. nuo 1908 m. rašė į leidinius „Šviesa“, „Litwa“, laikraštyje „Viltis“ tvarkė nuolatinį spaudos apžvalgos skyrių. Prasidėjus pirmam pasauliniam karui tarnavo 1914 – 1918 m. tarnavo kariuomenėje gydytoju Vilniuje, Maskvoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 – 1922 m. Sveikatos departamento direktorius. 1922 – 1935 m. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto profesorius, 1923 – 1924 m. – dekanas. 1935 m. įsteigė blaivinimo sąjungą, tapo jos pirmininku. 1937 -1938 m. redagavo žurnalą „Blaivioji Lietuva“. 1944 m. pasitraukė į Austriją, vėliau į Vokietiją. 1948 m. išvyko į JAV. 1979 m. spalio 27 d. jo urna perlaidota Kudirkos Naumiesčio kapinėse.