­	­­Mus r­asite: J. Basanavičiaus a. 7, 70101 Vilkaviškis Tel./faks. (8 342) 20525 info@vilkaviskisinfo.lt
	Darbo laikas: I-IV - 8-17 val. Pietų pertrauka 12.00-12.45 V 8-15.45 val.

Petras Arminas -Trupinėlis, 1853 m. birželio 16 d. Deksniškiuose (Vilkaviškio r.) – 1885 m. kovo 18 d. Marijampolėje; poetas, vertėjas.

Baigė Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo Alvite, Naumiestyje, Marijampolėje. Aušroje paskelbė istorinių tyrinėjimų (Nusidavimai Lydos pilies ir kt.). Į lietuvių k. išvertė dalį Adomo Mickevičiaus Gražiną, L. Kondratovičiaus - Syrokomlės Piastų dukterį, Kaimo mokyklą, A. Puškino Skendinį, I. Krylovo ir I. Krasickio pasakėčių. 1893 m. Tilžėje išleisti Petro Armino raštai. Sudarė lietuvišką chrestomatiją, bet negavo leidimo spausdinti.

Parašė originalių eilėraščių, išvertė ir sulietuvino A. Mickevičiaus, L. Kondratowicziaus, A. Puškino, I. Krylovo, I. Krasickio eilėraščių, pasakėčių.

Petras Arminas (pasirašinėjo Trupinėlio slapyvardžiu) - vienas pagrindinių "Aušros" poetų. Trumpas jo gyvenimas susiklostė tragiškai. Poetas gimė 1853 m. birželio 16 d. Deksniškių kaime (dab. Vilkaviškio raj.) neturtingų valstiečių šeimoje. Pasimokė Marijampolės keturklasėje mokykloje, 1871 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją ir anksti, artimųjų neremiamas, ėmė verstis savarankiškai - mokytojauti įvairiose Suvalkijos vietose.

Arminas buvo puikus mokytojas, ne tik žinias teikęs, bet ir rūpinęsis dvasiniu, tautiniu savo mokinių ugdymu. Pirmoji jo darbo vieta - Alvito pradžios mokykla. Pareigingas, darbštus, malonaus būdo mokytojas buvo mylimas vaikų, gerbiamas jų tėvų. Kai jį paskyrė dviklasės Naujamiesčio mokyklos vedėju, išlydėti iš Alvito susirinko gražus vyrų ir moterų būrelis. Neilgai užsibūta ir Naujamiestyje. Čia sutikta būsimoji žmona lenkaitė mokytoja Sofija Zalewska, ištikima jo gyvenimo draugė, supratusi patriotinius vyro jausmus, skatinusi jį literatūrinei veiklai. 1877 m. Arminas vėl savotiškai paaukštinamas - perkeliamas į Marijampolės gimnaziją parengiamosios klasės mokytoju, tuo pat metu dėsto ir neprivalomą lietuvių kalbos kursą. Darbas su vyresniais mokiniais jaunam mokytojui teikė daugiau galimybių panaudoti savo žinias, dalintis patriotinėmis idėjomis. Jo veikla prisidėjo prie tautinio lietuvių moksleivių judėjimo Marijampolės gimnazijoje. Neprivalomų lietuvių kalbos pamokų lankymas lietuviams moksleiviams tapo tautinio susipratimo veiksmu. Vienas pirmųjų čia buvo J. Mačys - Kėkštas, patraukęs ir kitus, redagavęs moksleivišką laikraštėlį 'Priešaušris". Tautiškai nusiteikęs jaunimas kartais rinkdavosi savo mokytojo bute. Mokykloje Arminas galėjo panaudoti ir savo literatūrinius sugebėjimus. Jo mokiniai prisimena, jog per pamokas būdavo skaitomos K. Donelaičio, D. Poškos, A. Baranausko kūrinių ištraukos, paties mokytojo vertimai. Arminas jautė tinkamos literatūros stygių lietuviškose mokyklose, todėl pats ją gausino, parengė skaitinių chrestomatiją, kuri buvo atmesta dėl lotyniško šrifto ir patriotinio turinio.

Visuomeninei Armino veiklai Marijampolės gimnazijoje darė įtaką šviesus jo kolega mokytojas P. Kriaučiūnas, kurio namai Plokščiuose tapo svarbiu kultūros židiniu. „Jo suburtas Marijampolės gimnazijos lietuvių ratelis įtvirtino psichologinį, intymųjį bendrumą, be kurio organizacinio bendrumo formos būna nepatvarios.“ Bičiuliškumo jausmas, ištikimybė bendraminčiams, susigyvenimas su savo aplinka, jautrumas dvasiniams ryšiams buvo labai svarbus Armino bruožas. Netrukus patriotinė lietuvių mokytojų veikla buvo imta varžyti - caro Aleksandro II nužudymas ir neramumai Rusijoje sustiprino skeptišką valdžios požiūrį į „baudžiauninkų gimnaziją“. Bijota augančio tautinio judėjimo, mokinių ir mokytojų tarpe plintančių anticarinių nuotaikų. Arminas labai išgyveno persekiojimus, kurių ėmėsi gimnazijos vadovybė ir apskrities viršininkai - skaudu buvo ne tik duonos kąsnio netekti, bet ir būti atskirtam nuo pamėgtų vietų bei žmonių, ypač nuo pamiltos jaunuomenės. Nerimas, įtampa silpnino nestiprią jo sveikatą.

1883 m. paskyrimą į Augustavą Lenkijoje Arminas sutiko kaip tremtį. Jo būseną atsidūrus toli nuo savųjų atskleidžia Lietuvon atsiųstos eilės „Dūsavimai“. Sielvartas ir ilgesys visiškai pakirto jėgas, ir poetas grįžo namo į Marijampolę, neišbuvęs nė metų svetur. Sunkios ligos patale gulėdamas, Arminas ramiai sutinka savo lemtį, iki pat mirties verčia A. Mickevičiaus Gražiną. Tik su savo mokiniais, atėjusiais atsisveikinti, negali susitikti: „Numirčiau, - tarė, - akivaizdoje jųjų iš graudumo.“ Nebaigęs pradėtų darbų, 1885 m. kovo 18 dieną Petras Arminas mirė ir buvo su meile bei pagarba palydėtas į Marijampolės kapines. Aušroje T. Žičkus išspausdino eiliuotą nekrologą, rodantį, jog tuodu aušrininkus siejo ne tik formalūs ryšiai, bet ir nuoširdi bičiulystė. Ant kapo draugų pastangomis netrukus atsirado akmeninis paminklas, kuriame iškalta P. Kriaučiūno epitafija:

Viengenti! prie šito kapo atėjęs

Atmink, kad čia ilsis mūs geradėjas,

Kurs Dievą ir brolius savo mylėjo

Ir meile viengenčių tarpe jų sėjo.

Paliko jis gražų mums atminimą.

Kiekviens už paveikslą jį tegul ima.

Armino gyvenimas rodo tragišką XIX a. pabaigos Lietuvos inteligentų lemtį. Jis pirmas iš negausaus jų būrio buvo pakirstas džiovos.

KŪRYBA

Rašyti Arminas bandė dar prieš pasirodant Aušrai. Savo kūrinių publikacijas pradėjusiame eiti laikraštyje sutiko nuoširdžiai džiaugdamasis, kad ir jis, „nežymi ypata“, gali būti naudingas savo tautiečiams. Publikacijos rodo,jog Arminui pirmiausia rūpėjo gimtoji kalba. Mažose žinutėse iš įvairių Suvalkijos vietų jis džiaugiasi kylančiu kaimo žmonių sąmoningumu, inteligentijos darbais. Jį sujaudina lietuviškos giesmės Pajevonio bažnyčioje ir vietos kunigo tautinės nuo-statos, kelia nerimą Seinų seminarijos lenkiška dvasia, kuriai priešinama Veiverių mokytojų seminarijos lietuviška veikla. Tai inteligento rūpesčiai, noras matyti išvien darbuojantisi įvairių visuomenės sluoksnių žmones.

Aušros raginimas atsiųsti daugiau tekstų, geras jų įvertinimas buvo svarbi paskata provincijos mokytojui. Pagrindiniai jo kūriniai ir išspausdinti Aušroje. 1893 m. Tilžėje buvo išleisti Petro Armino raštai, o 1907 m. Vilniuje pasirodė papildytas jų leidimas su trumpa poeto biografija. 1970 m. išleistas rinkinys Eilės su K. Nastopkos įvadiniu straipsniu.

Originalių kūrinių Arminas parašė nedaug. XIX a. antrosios pusės lietuvių poeziją jis praturtino vertimais iš lenkų, rusų kalbų. Tačiau vertimas amžiaus pabaigoje dažnai prilygo originaliam kūriniui svarbia tematika, aktualiu turiniu ir nauja forma. Skirtumo tarp vertėjo ir poeto beveik nebuvo. Juolab, kad dažnai versta labai laisvai, kartais originalo autorius net nebuvo nurodomas.

Arminas vertė dvejopo pobūdžio tekstus - romantinius lenkų poetų kūrinius ir didaktiškas, dažnai švietimo, lavinimo tikslams skirtas pasakėčias. Aušros programą labiausiai atitiko lenkų romantinės literatūros vertimai. Keliuose 1884 - 1885 m. Aušros numeriuose publikuojama Trupinėlio išversta L. Kondratowicziaus poema Piastų duktė. Ji pasirodė po S. Norkaus išverstos poemos Margiris, tad pratęsė istorinio turinio poetinių tekstų publikaciją. Tokie kūriniai ano meto lietuvių literatūros kontekste tiek savo apimtimi, tiek romantiniais vaizdais atrodė išskirtiniai - jų tęsinio laukta, jais žavėtasi. Savo vertimą autorius vadina „apsaką“. Tai vienas pirmųjų mūsų literatūroje apysakos žanro įvardijimų. Kūrinyje pasakojama apie LDK kunigaikščio Traidenio žygį į Mozūrus. Nugalėjęs senus savo priešininkus, valdovas pats lieka įveiktas gražiosios Piastų palikuonės - kunigaikštytės Onos. Lietuviškame tekste gana nuosekliai laikomasi originalo, tik vietomis paryškinami kai kurie akcentai. Kūrinio pabaigoje pats vertėjas kreipiasi į skaitytoją, nusakydamas savo darbo intencijas:

Broliai mano lietuviai, jei ši pasakėlė

Širdyse jūsų meilę tėvynės pakėlė, -

Taigi meldžiu, skaitykit - daugiaus parašysiu;

Tik Lietuvą mylėkit - širdingai prašysiu.

Palyginti sklandžia, vaizdinga kalba vertime kuriamas literatūrinis portretas:

Lietuvius veda narsmgas Traidenas,

Aprėdyts dailiai ir suvis nesenas.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Liemuo jo laibas - pažym tuo vaikiną:

Aukštas kaupokas jo galvą dabina,

Plunksnos ant viršaus kaupoko styrėjo

Ir dailiai sklaidės ant pečių nuog vėjo;

Apdegęs veidas, sveikas ir raudonas,

Bet susiraukęs, matyt, pikts valdonas;

Juodoms akims kada dirstels tyčia,

Tartum kad žmogų nor perdurt vilyčia.

O kad pažiūri į mergelę jauną,

Jos širdį minkštą kaip gaute pagauna.

Dinamiški susirėmimų, kautynių vaizdai metonimiškai sureikšminami: „Pilėje buvojau viskas lietuvio“, „Rasi, kad smarki atėjo Lietuva“, „Po pirmą taurę išgėrė Lietuva /Už savo brolius, kurie kovoj žuvo“.

Vertimo pabaigoje pažadėjęs parašyti daugiau kūrinių, žadinančių Tėvynės meilės jausmus, Arminas ieškojo tokių, kurie keltų tautinę savigarbą. Kaip ir daugelį XIX amžiuje, jį žavėjo A. Mickevičiaus poezija. Aušros leidėjai laišku dėkoja poetui už atsiųstą baladę „Trys Budriai“. Net ir parašęs nemažai kitokio pobūdžio kūrinių, Arminas liko ištikimas romantinei, tada imperijoje uždraustai A. Mickevičiaus kūrybai - vertė poemą Gražina. Išversti spėjo nedaug. 1907 m. Armino raštų leidėjai pažymi, jog poetas „šias eilutes rašė sirgdamas prieš mirtį“. Romantinių kūrinių vertimai reikalavo grakštesnio žodžio, poetiškesnio vaizdo, emocingesnio pasakojimo.

Atrodo, labai brangus mokytojui Arminui buvo L. Kondratowicziaus poemos Kaimo mokslinyčia vertimas. Kūrinys jį iš karto patraukė - drauge su savo bičiuliu P. Kriaučiūnu žavėjosi šviesiu, dvasią keliančiu poemos idealizmu. Arminas sako vertimą pritaikąs lietuviams. Iš tiesų, jame ne tik pakeistas veiksmo laikas (tarsi norima įvykius priartinti prie neramios amžiaus pabaigos), bet ir paryškinama švietimo, inteligentijos pareigos savam kraštui idėja, reiškiama įprastomis krikščioniškosios kultūros alegorijomis („Sėklą šviesybės širdyj pasėkie“, sėkla, „pasėta į dirvą gerą <...> laimingai dera“). Švietėjiškasis, patriotinis poemos patosas jaudino - neatsitiktinai ji kartu su Maironio eilėmis buvo deklamuojama 1903 m. Marijampolėje minint Aušros jubiliejų.

Pedagogines ir švietėjiškąsias Armino intencijas geriausiai parodo jo pasakėčios. Aušroje šis žanras buvo mėgstamas. Alegorijų kalba atrodė patogi visuomeninėms, moralinėms idėjoms reikšti. Be to, pasakėčių artumas folklorui užtikrino plataus skaitytojų rato palankumą. Arminas parašė 14 šio žanro kūrinėlių. Jų siužetai nėra originalūs – tai lenkų poetų I. Krasickio, A. Goreckio, rusų -1. Krylovo, A. Izmailovo sekimai, laisvi vertimai, dažnai net nenurodant originalo autoriaus. Arminas rašė Ezopo („Gudrus šuo“),J. de La Fontaine'o („Vilkas ir piemuo“) pasakėčių siužetais, pasiekusiais jį per tarpininkus. Tačiau lietuvis pasakėtininkas kūrė savitą variantą - turiniu ir forma lietuvišką pasakėčią. Lygindami I. Krylovo ir Armino pasakėčias, tyrinėtojai pastebi skirtingą jų metrą, įvairuojančius rimavimo būdus, nevienodą šnekamosios kalbos įtaką.

Geriausių pasakėčių eiliavimas sklandus, daugiausia silabinis, bet bandoma taikyti ir dviskiemenį (chorėją) ar triskiemenį (amfibrachį) silabotoninės eilėdaros metrą. Taip išvengiama monotonijos, laisviau reiškiama mintis, atsiranda prasmingos pauzės:

Lapė liūtą kaip sutiko,

Vos iš baimės gyva liko:

Baisiai dreba, visa kruta,

Bėga slėpties kaip tik drūta.

Antrą kartą jau jai liūtas

Neišrodė taipo drūtas.

„Lapė ir liūtas“

Pavykusios tos pasakėčios, kurių pasakojimas paprastas ir nuoseklus, moralas trumpas, aiškus, primenąs patarles, kuriose labiau priartėjama prie šnekamosios kalbos intonacijų. Tokia yra ilgą laiką mokyklinėse chrestomatijose išlikusi pasakėčia „Arkliai“. Jos populiarumą lėmė vaizduojama situacija, valstietiškos aplinkos natūralumas, žodžio taupumas, stiliaus lakoniškumas.

Įprasta buitinė situacija pasakėčioje teikia galimybę platesniems moraliniams apibendrinimams. Per kaimą eina du keleiviai, ir juos užpuola šunys („Keleiviai ir šunys“). Ramus pasakojimas paįvairinamas keliaujančiųjų dialogu ir baigiamuoju grakščiu paties vertėjo moralu:

Žmogeli! Jei tavo yr sąžinė gryna,

Nepaisyk, kad šlovę tau plėšo kaimynai,

Teisingu keliu eik - žinokie, jog paikas,

Nors loja - nustoja, kaip pereina laikas.

Toks griežtas moralas atsirado prisiminus konkretų įvykį, minimą pasakėčios prieraše: „Dainius paveda tą pasaką p. Zero, kuris buvo užsipuolęs „Aušrą“ ir lietuvius.“

Armino pasakėčioms būdinga liaudiška žaismė („Zuikis ant medžioklės“, „Sugėdinta lapė“), švelni ironija („Varna ir lapė“), adresato artumas (kreipiniai vaike, žmogeli, mielas vaike).

Originalių eilėraščių, kurie atskleistų poeto dvasios pasaulį, Arminas parašė nedaug. Tai eiliavimas „Į savo moterį Sopiją“, taip pat „Dieve mano, Dieve brangus, svieto sutvertojau!“ Gana asmeniškas eilėraštis neužsisklendžia tik privačioje plotmėje. Bičiulių, artimųjų ilgesys virsta nerimu dėl Tėvynės, noru toliau darbuotis savo krašto žmonėms. Nuoširdi bičiulystė reiškiama P. Kriaučiūnui skirtame eilėraštyje „Bičiuli mano brangus!“ Antrajame Armino raštų leidime (1907) prie šio eilėraščio pateikiamas toks prierašas: „Įžanga į rašytų eilių knygutę, pavestą draugui Petrui Kriaučiūnui 1884 m. 24 gruodžio“.

Arminui poezija buvo būdas aktyviai dalyvauti tautos gyvenime ir likime. Jis suprato savo poetinių galimybių ribotumą. Eilėraštį P. Kriaučiūnui baigė kukliai pastebėdamas: „Trupinėlis argi gal ką tau daugiaus duoti?“ Iš gausaus aušrininkų būrio Armino poezija išsiskyrė sklandžiu eiliavimu, geru kalbos jausmu, natūralia fraze, paprastu žodžiu. Arminas buvo integrali asmenybė, gebėjusi sieti individualų likimą su visuomeniniais, tautiniais interesais. Trumpą Armino gyvenimą, V. Mykolaičio-Putino nuomone, lėmė trys dalykai - „karšta tėvynės meilė, noras dirbti tautinį kultūrinį darbą ir uolus religingumas“.

IŠ MOKYKLOS ISTORIJOS

1929 m. 1-mai pradinei m-lai suteiktas P. Armino vardas.

1934 m. Pastatyta nauja P. Armino prad. m-la.

1941 m. P. Armino vardas panaikintas. M-la vadinama 1-ma pradine.

1956 m. 1-oje prad. m-loje įkurta 4-toji vid. m-la.

1979 m. Pastatyta nauja 4-oji vid. m-la Vytenio gatvėje.

1986 m. Įkurtas m-los muziejus.

1989 m. 4-jai vid. m-lai grąžintas P. Armino vardas.

PETRAS ARMINAS – TRUPINĖLIS

(1853 - 1885)

Petras Arminas - Trupinėlis - poetas, vertėjas, švietėjas, knygnešys, lietuvių kalbos mokytojas.

Gimė 1853 m. birželio 16 d. Vilkaviškio apskr. Deksniškių kaime.

Baigė Gižų pradinę mokyklą.

1864 m. pradėjo mokytis Marijampolės 4-oje klasėje pavieto mokykloje.

1866 m. mokslą nutraukė.

1867 m . įstojo į Veiverių mokytojų seminariją.

1871 m. ją baigė.

1871 - 1875 m. dirbo Alvito kaime.

1875 - 1877 m. dirbo Naumiestyje.

1877 - 1884 m. dirbo Marijampolėje.

1884 - 1885 m. dirbo Augustave (Lenkija).

Grąžink mane į Lietuvą, juk aš

nedaug noriu!

Ten tik galiu būti žmogum

naudingu ir doru.

Aš jos duona ilgai mitau, jos

žemelę myniau,

Iš jos žiedų sau jaunystės

vainikėlį pyniau.

P. Arminas 1885 m. kovo 18 d. mirė. Palaidotas Marijampolėje.

P. ARMINO SLAPYVARDŽIO KILMĖ

Vėlai vakare prie žibalinės lempos rašė pirmą straipsnį į ,,Aušrą”. Baigęs darbą, susimąstė, kokį slapyvardį pasirinkti. (Tai buvo spaudos draudimo metai, ir pasirašyti savo pavarde buvo pavojinga). Tuo metu nuo lubų ant prirašyto lapo nukrito kalkių trupinėlis. Šis atsitikimas padėjo P. Arminui pasirinkti slapyvardį - Trupinėlis.