­	­­Mus r­asite: J. Basanavičiaus a. 7, 70101 Vilkaviškis Tel./faks. (8 342) 20525 info@vilkaviskisinfo.lt
	Darbo laikas: I-IV - 8-17 val. Pietų pertrauka 12.00-12.45 V 8-15.45 val.

Jonas Basanavičius - žymiausia XIXa. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo figūra, įgijusi tautos patriarcho vardą. Grožinės literatūros kūrinių J.Basanavičius nesukūrė, bet jo idėjos, jo patriotinė veikla, jo tautosakos rinkiniai ir tyrinėjimai paliko gilų atspindį to meto poezijoje ir kituose raštuose.

J.Basanavičius gimė 1851m. lapkričio 23d. Ožkabalių kaime Vilkaviškio apskrityje. 1866-1873m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1873m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1874m. perėjo į Medicinos fakultetą. Greta studijavo Lietuvos istoriją ir archeologiją, rinko lietuvių tautosaką., rūpinosi pralaužti spaudos draudimą, leisdamas populiarias knygeles. 1879m. gavo gydytojo diplomą, trumpai dirbo Ožkabaliuose, Vilkaviškyje, Aleksote. 1880m. gavo gydytojo ir ligoninės vedėjo darbą Bulgarijoje, Lom Palankos mieste. Rūpinosi lietuvybės reikalais, ieškojo galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1883m. pradėjo eiti laikraštis "Aušra", kurio redaktoriumi ir leidėju buvo J.Basanavičius. 1882m. J.Basanavičius iš Bulgarijos išvyko ir iki 1884m. dirbo ir gilino medicinos studijas Prahoje, Vienoje.

1884m. grįžo į Bulgariją, dirbo Elenos mieste, 1885m. persikėlė į Lom Palanką. Nuo 1892 Varnos miesto ligoninės vidaus ligų skyriaus vyr. gydytojas. 1899-1903m. Bulgarų demokratų partijos atstovas Varnos miesto taryboje, atstovavo Varnos demokratų partiją kongresuose: 1903m. (Sofijoje) ir 1905m. (Adrianopolyje ir Konstantinopolyje). 1905m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. J.Basanavičiaus iniciatyva sušauktas lietuvių seimas Vilniuje, įsteigta tautinė demokratinė lietuvių partija. ieškoti galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo bendrame lietuvių darbe, rinko medžiagą okupacijos istorijai. 1917m. lietuvių konferencijoje J.Basanavičius buvo išrinktas Lietuvių Tarybos nariu. 1918m. vasario 16d. J.Basanavičius pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją.

Mirė 1927m. lapkričio 16d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

1880 m. pradžioje išsikėlęs į Bulgariją Dr. Jonas Basanavičius pradėjo ieškoti galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1882 m. J.Mikšas, prieš tai pasitaręs su J.Šliūpu ir P.Vileišiu, laišku kreipėsi į Basanavičių, siūlydamas leisti laikraštį Lietuvai Mažojoje Lietuvoje. Dr. J. Basanavičius 1883m. sausio 7 d. laiškais J. Mikšiui ir A. Višteliauskui nurodė, kad toks laikraštis galėtų būti leidžiamas Ragainėje. 1883m. sausio 23 d. Dr. J. Basanavičius nusiuntė laikraščio programos apmatus su pratarmės tekstu ir keliais rašiniais pirmam numeriui. J. Šliūpo pasiūlymu, laikraštį buvo nutarta pavadinti AUSZRA.

1883 m. balandžio mėnesį (su atspausdinta "kowinio" t.y. kovo mėn. data) Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, pasirodė pirmojo Didžiajai Lietuvai skiriamo lietuvių kalba laikraščio AUSZRA pirmasis numeris. Jo tituliniame puslapyje buvo parašyta, kad jį leidžia Dr. Basanawiczius (J. Basanavičius).

AUSZROS pirmo numerio pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: "Homines historiarum ignari semper sunt pueri" - "Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai". AUSZRA, vis ir vis pateikdama įvairiausios medžiagos apie Lietuvos ir lietuvių praeitį, tuo posakiu vadovavosi visą laiką.

AUSZRA ėjo 1883 - 1886 metais. Nors leidėjų ji vadinama laikraščiu, bet iš esmės tai buvo mėnesinis žurnalas, turėjęs pasirodyti kiekvieno mėnesio 20-ąją dieną. Pirmieji penki (1883 metų 1 - 5) numeriai buvo spausdinti Ragainėje, o nuo 1883 metų 6-to numerio ir iki galo (1886 metų) - Tilžėje.

Lietuvių tautiniam atgimimui AUSZRA turėjo lemiamos reikšmės. Ji žadino tautinį lietuvių sąmoningumą, būrė lietuvius inteligentus ir formavo jų tautinės veiklos programą. AUSZRA siekė būti lietuvių tautinį judėjimą vienijančiu intelektualiniu centru.

J. Basanavičiaus PRIEKALBOS pirmajame AUSZROS numeryje tekstas pateikiamas autentiškas.

Gyvenimas

Lietuva

Daktaras Jonas Basanavičius gimė 1851 metais lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje (Vilkaviškio apskritis).

Basanavičiai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl mažasis Jonas augo be vargo - gerai tėvų prižiūrimas ir mylimas, kaip vienintėlis sūnus. Gražiose Ožkabalių apylinkėse buvo daugybė piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti. Įdomūs pasakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių, ugdė jame tautiškumo bei tėvynės meiles jausmą. Jonui kiek paugėjus, tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių.

Tėvai Joną leido į Lukšių pradinę mokyklą. Pasimokęs pirmą pusmetį, jis buvo nuvežtas į Marijampolės miesto mokyklą, tačiau neišlaikė egzaminų ir turėjo grįžti į Lukšius, kur dar vienus metus mokėsi. Ir tik 1886 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. Baigęs keturias klases, Jonas mokėsi ir toliau, nors jo tėvai spirte spyrė jį eiti į kunigų seminariją. Kai Jonas baigęs Marijampolės gimnaziją sugrįžo namo, tėvas jam pasakė, kad nė skatiko daugiau neduos, jei sūnus neis į Seinus (kunigų seminariją). Tik po ilgų kalbų tėvas sutiko Joną išleisti ir jis su kokiu šimtu rublių išvyko į Maskvą.

Studijos Maskvoje

Maskvoje Jonas įstojo į istorijos-filosofijos fakultetą, kur mokėsi 1873–1874 m. semestrus. Tų pačių metų rudenį perėjo į medicinos fakultetą, nes gavo stipendiją, be to jis mėgo mediciną. Universitete jis buvo pasišventęs vien medicinos mokslui ir lietuvių kalbos tyrinėjimams. 1879 m. birželio mėn. 11 d. Basanavičius baigė universitetą ir gavo gydytojo teises.

Gyvenimas Bulgarijoje, Čekijoje

Susitaręs su Bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn., Basanavičius išvyko į Bulgariją. Savo paskyrimo vietoje, Lom-Palankoje, jis pradėjo eiti ligoninės gydytojo ir direktoriaus pareigas. Kadangi jau turėjo pastovų darbą, J. Basanavičius pradėjo rūpintis lietuvybės reikalais. Iš čia pradėjo rašinėti straipsnius į lietuviškus laikraščius „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., J. Basanavičius išvyko iš Lom-Palankos, trumpam grįžo į Lietuvą, iniciavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir išvyko į Prahą.

Gyvendamas Prahoje Jonas vedė Eleonorą. Dėl finansinių sunkumų buvo vėl priverstas grįžti į Bulgariją. Grįžęs į Bulgariją apsigyveno Elenoje, iš kur buvo perkeltas vėl į Lom-Palanką. Bet antras jo gyvenimo laikas Lom-Palankoj nebuvo toks laimingas: jį bandė nušauti, bet tik nesunkiai sužeidė. To įvykio priežastys taip ir liko paslaptyje. Spėliojama, kad visgi pasikėsinimo pagrindas buvo politikos motyvai.

1889 metais mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Smūgis dar labiau pablogino jo jau ir taip blogą sveikatą. Po žmonos mirties J. Basanavičius persikėlė į Varną. Ten, nežiūrint savo pašlijusios sveikatos, rausėsi archyvuose ir bibliotekose, ieškodamas medžiagos apie Lietuvos praeitį.

Nuopelnai Lietuvai

1904 m. prasidėjus rusų - japonų karui, J. Basanavičius susimąstė apie puikią progą grįžti į tėvynę. 1904 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną. Kitą dieną nuvyko į Vilnių. Būdamas Vilniuje jis tuoj susipažino su eile Lietuvos inteligentų ir nusprendė įkurti Mokslo draugiją, organizavo archeologinius kasinėjimus įvairiose Lietuvos vietose, pasipriešino caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti miesto vandentiekiui. Jo pastangomis 1905 m. buvo sušauktas ir Didysis Vilniaus Seimas.

1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. 1911 metais įkūrė akcinę bendrovę „Vilija“. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir M. Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, kur, skaitydami paskaitas, rinko aukas lietuvių konferencijai Vilniuje. 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičiaus svajonės ir sumanymai pradėjo pildytis - 20 Lietuvos Tarybos narių, pirmininkaujant J. Basanavičiui, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

Už nuopelnus Lietuvai, Lietuvos valdžia dr. J. Basanavičiui paskyrė pensiją, Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi, karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pakrikštyta jo vardu, daugelis miestų pasipuošė jo paminklais bei biustais ir jo vardu pavadino daug gatvių, aikščių, parkų ir įvairių pastatų.

1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. Laidotuvės vyko vasario 21 d. iš Bazilikos, Vilniaus gatvėmis į Rasų kapines.